Dotnuvos tilto byla atėmė žmogaus sveikatą ir sugriovė gyvenimą, o teismas tai įvertino 70 tūkst. eurų suma

70 tūkstančių eurų. Tokia suma valstybė įvertino dešimtmetį trukusį buvusio valstybinės įmonės „Kauno regiono keliai“ vadovo Vidmanto Lisausko pragarą, kurį jis patyrė dėl Dotnuvos tilto statybų. Tačiau ar pinigai gali sugrąžinti prarastą sveikatą, sugriautą karjerą, atimtus metus ir teisę bendrauti su sūnumi? V. Lisausko istorija – tai ne tik pasakojimas apie vieną nepagrįstą bylą. Tai – skaudus pavyzdys, kaip Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir prokuratūros ambicijos gali virsti buldozeriu, traiškančiu žmogaus likimą, o pati sistema, pripažinusi klaidą, lieka nebaudžiama ir neatskaitinga. Šiandien V. Lisauskas sunkiai renka žodžius – tai prieš kelerius metus patirto insulto pasekmė. Medikai sako, kad ir smegenų auglys, ir insultas – tai dešimtmetį trukusio, valstybės institucijų sukelto streso rezultatas. Žmogus, visą gyvenimą atidavęs kelių sistemai, tapo neįgalus, o jo sūnaus gyvenimas taip pat buvo sugriautas. Tuo metu pareigūnai, selektyviai rinkę įrodymus ir piktnaudžiavę tarnyba, toliau ramiai dirba savo darbus.

Viskas prasidėjo nuo tilto Kėdainių rajone statybų ir frazės „reikia vaikį pašefuoti“

2015-ieji. Dotnuvoje pradedama tilto rekonstrukcija – pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimas. Konkursą laimi privati bendrovė „Tauro ženklas“, kuriai vadovauja Audrius Lisauskas, VĮ „Kauno regiono keliai“ direktoriaus Vidmanto Lisausko sūnus. Netrukus šiais darbais susidomi STT. Pareigūnams kyla įtarimų, kad valstybinės įmonės technika gali būti neteisėtai naudojama sūnaus versle.

Tyrimas įgauna pagreitį, kai slapta įrašytame pokalbyje STT agentai išgirsta V. Lisauską sakant „reikia vaikį pašefuoti“. Ši frazė tampa kertiniu kaltinimo akmeniu. Tačiau, kaip vėliau nustatys teismas, kontekstas buvo visiškai kitoks. Tame pačiame pokalbyje buvo kalbama apie visiškai teisėtą ekskavatoriaus nuomą, tačiau ši pokalbio dalis tyrime stebuklingai nefigūravo. Prokuratūra, remdamasi selektyviai atrinkta informacija, sukurpia kaltinimą: tėvas, piktnaudžiaudamas tarnyba, padeda sūnui, leisdamas nemokamai naudotis valstybės turtu.

„Viskas vyko specialiai. Aš minčių turiu, kokiu pagrindu tai galėjo vykti, bet nenoriu į jas plėstis. Laikas pasikeitė, praėjo 10 metų, tegul guli ant sąžinės tiems žmonėms, kurie tai darė“, – šiandien sako V. Lisauskas.

2016 metų gegužę STT surengia parodomąją operaciją. V. Lisauskas sulaikomas savo darbo vietoje, kartu su juo į areštinę išvežami keli kolegos ir sūnus Audrius. Šis įvykis plačiai nušviečiamas žiniasklaidoje, o V. Lisausko vardas negrįžtamai sutepamas.

Reikalavo trejus metus nebendrauti su sūnumi

Po dviejų parų areštinėje V. Lisauskas paleidžiamas, tačiau jam uždraudžiama lankytis darbovietėje ir bendrauti su kolegomis. Tai reiškė viena – karjeros pabaigą.

Po trijų mėnesių nušalinimo, nematydamas kitos išeities, jis buvo priverstas išeiti iš darbo. Sugriuvo ir planai, išėjus į pensiją, savo ilgametę patirtį perduoti studentams – dėstyti.

Tačiau pats skaudžiausias ir ciniškiausias sistemos smūgis buvo uždrausti V. Lisauskui beveik trejus metus bendrauti su savo sūnumi. Šis draudimas vėliau teismo bus įvertintas kaip pamatinis žmogaus teisių pažeidimas.

„Man iškart parašė draudimą nebendrauti su sūnumi. Ten daug buvo parašyta – negalėjau važiuot į darbą, bendraut su tarnybos vadovu ir taip toliau. Ir tame tarpe ir bendraut su sūnumi buvo uždrausta, – prisimena V. Lisauskas. – Šitas galiojo, kol aš teisme paprašiau, kad draudimą panaikintų. Jeigu nebūčiau prašęs teismo, šio draudimo niekas ir nebūtų panaikinę“.

Tačiau galiausiai vis tiek praėjo geri metai, kol draudimas bendrauti su sūnumi buvo panaikintas. Kol tėvas ir sūnus buvo priverstinai atskirti, sistema traiškė ir sūnaus gyvenimą. Jo įmonė „Tauro ženklas“ po STT reidų, kompiuterių paėmimo ir ilgų tyrimų galiausiai bankrutavo. „Jam gyvenimas išvis sugadintas buvo, – atsidūsta tėvas. – Žlugo verslas, paskui jisai dirbo taksistu, įvairiai. Turi tris vaikus, kuriuos išmaitinti ir auginti reikia, nėra lengva tikrai. Psichologiškai po tokių dalykų atsitiesti nėra lengva.“

Kova su vėjo malūnais: teismai, apeliacijos ir prokuratūros ambicijos

Ilgus metus trukęs teismų maratonas priminė kovą su hidra. 2021 m. Kauno apygardos teismas V. Lisauską visiškai išteisino, konstatuodamas, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo padaryta.

„Aš dvidešimt metų dirbau darbą, dirbau sąžiningai, nieko neapgaudinėjau. Aš nieko blogo nepadariau. Mano kabinete buvo sumontuota vaizdo ir garso stebėjimo aparatūra, na ir ką, nieko, toks buvo mano darbas.

Bet aš nieko blogo nepadariau, dirbau sąžiningai ir neturiu ko atgailauti ar galvoti, kad kažką padariau ne taip“, – sako pašnekovas. Tačiau prokuratūra, nenorėdama pripažinti pralaimėjimo, sprendimą apskundė. 2022 m. Lietuvos apeliacinis teismas paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį.

Net ir tada prokuratūra nenurimo ir teikė skundą Aukščiausiajam Teismui, kuris galiausiai buvo atmestas. „Prokuratūra ne vieną kartą skundė teismų sprendimus. Jiems, matyt, užgautos ambicijos, nenoras pripažinti klaidos. Jie jaučiasi visagaliai ir tiek“, – svarsto V. Lisauskas.

Jo žodžius patvirtina ir tai, kas vyko vėliau. V. Lisauskui kreipusis į teismą dėl žalos atlyginimo ir teismui priteisus 50 tūkst. eurų kompensaciją, STT ir Generalinė prokuratūra vėl skundė sprendimą. Galiausiai Panevėžio apygardos teismas ne tik atmetė jų skundus, bet ir padidino kompensaciją iki 70 tūkst. eurų.

„Ne man spręsti, kadangi kiekviena įstaiga turi savo kriterijus ir supratimą, kaip dirbti. Ir jeigu jie, STT, supranta, kad viskas vyko čia normaliai, na, jų problema.

Bet vis dėlto faktas, kad kai galų gale po 10 metų, man buvo priteista išmoka, STT apskundė buvusį teismo sprendimą Aukščiausiam teismui, tai jau viršūnė yra. Iki paskutinių bandė ginti savo mundurą, kai jau viskas buvo aišku.

Žinot, ne man vienam atrodo, kad taip elgtis yra mažų mažiausiai negarbinga“, – sako pašnekovas.

Kaina, kurios neįmanoma sumokėti: sveikata ir sudaužytas gyvenimas

„Visa ši istorija sveikatos tikrai nepridėjo“, – sako V. Lisauskas. Ir tai – švelniai pasakyta. Dešimtmetį trunkanti nežinia ir nuolatinis stresas paliko negrįžtamų pasekmių. „Maždaug metai praėjo [po tyrimų pabaigos], o man smegenų auglys išaugo per tą laiką. Aš paprašiau pažymą, kad medikai parašytų, kas maždaug galėjo turėti įtakos tam. Tai jie išrinko tai, kas jų akimis žiūrint galėjo būti susiję su būtent šita situacija ir nusprendė, kad smegenų auglys būtent nuo ilgalaikio streso atsirado“, – pasakoja vyras.

Vėliau sekė insultas. Vidmantas kurį laiką nekalbėjo ir nevaikščiojo, ir tik po ilgos reabilitacijos dalinai atsistatė kalba ir koordinacija. Kurį laiką sėdėjęs neįgaliojo vežimėlyje,  vėliau judėti galėjo su vaikštyne, o šiandien V. Lisauskas vaikšto pasiremdamas lazdele.

„Buvau žmogus kaip žmogus, dirbau, stengiausi, planų turėjau, o dabar, na, invalidas“, – karčiai ištaria jis.

Paklaustas, ar 70 tūkst. eurų kompensacija atperka kančias, V. Lisauskas nedvejodamas atsako, kad ne, ir nėra tokios pinigų sumos, kuri jį bent kiek paguostų. „Žinot, aš tikrai atsisakyčiau, jeigu iš naujo būtų galima atsukt šitą visą reikalą. Nešildo manęs tie pinigai. Nenuramintų jokia pinigų suma, vien dėl to, kad aš sveikatą praradau visai.“

Sistema, kuri neklysta?

V. Lisausko istorija nėra unikali. Prisiminkime ir ne taip jau seniai pagarsėjusią istoriją, kai buvęs Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovas Šarūnas Narbutas po trejų metų teismų maratono pagaliau buvo išteisintas. Jis neslėpė, kad STT tyrimai jam sugadino sveikatą, atėmė darbą ir finansus, sugriovė reputaciją, kurią atstatyti yra labai sunku.

Tokie atvejai kelia esminį klausimą: kas atsako už sugriautus žmonių gyvenimus? Nors teismas konstatavo, kad pareigūnai piktnaudžiavo ir selektyviai teikė įrodymus, niekas iš jų nesulaukė jokios atsakomybės.

Pats V. Lisauskas nesiima nieko teisti ar smerkti. Net ir trims kolegoms, kurie prisiėmė kaltę ir buvo išteisinti pagal laidavimą, nuoskaudų nelaiko. Sako, kad jie buvo priversti tai padaryti.

„Jie lengvesnį kelią pasirinko, nes dauguma jų buvo jaunesni žmonės. Jiems reikėjo dirbti ir juos pareigūnai pastatė prieš faktą, kad arba jūs pripažįstat kaltę ir būsit atleisti nuo atsakomybės, arba tampysim, neteksit darbo, neteksit visko.

Tad koks gali būti jauno žmogaus pasirinkimas, kuriam reikia dar gyventi, dirbti, šeimą išlaikyti, vaikus auginti – kitokio pasirinkimo ir neįsivaizduosi“, – sako V. Lisauskas.

Paklaustas, kokį patarimą duotų atsidūrusiam panašioje situacijoje, jis atsako, kad patarimų papuolusiems į STT mėsmalę net ir nėra. Vietoj to jis turi palinkėjimą pačiai sistemai. „Toks palinkėjimas būtų, kad pati STT pagalvotų, ką jie daro su žmonėmis, su žmonių likimais, su žmonių bėdomis.

Nors kiek žmogiškumo, šiek tiek teisybės daugiau… Negalima taip su žmonėmis elgtis“, – sako jis. Jis įsitikinęs, kad jėgos struktūros, ypač STT ir prokuratūra, per daug įsijautė į „neklystančių, nepakaltinamų, visagalių“ vaidmenį.

Po visko, ką patyrė, V. Lisauskas vis dar tiki, kad „žmogiškumas turi likti“, nepaisant pareigų ar misijų. Jo istorija – tai ne tik asmeninė tragedija, bet ir įspėjimas visai visuomenei apie tai, kokia trapi yra riba tarp teisingumo ir savivalės ir kokią siaubingą kainą tenka mokėti, kai ta riba peržengiama.