Į pamaldas ateina vos pora žmonių, klebonas ironiškai svarsto imsiąs vairuoti „Bolt“, kad pragyventų

Ant kalno prie Nevėžio upės kranto, kone pačioje Kėdainių miesto širdyje, stovi vienas seniausių ir didingiausių Lietuvos gotikos perlų – Šv. Jurgio bažnyčia. Jos raudonų plytų mūrai, menantys Vytauto Didžiojo laikus, matė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimimą, karus, marus, reformaciją ir sovietų priespaudą. Ši bažnyčia – ne tik maldos namai.

Tai Kėdainių miesto lopšys, vieta, nuo kurios ir aplink kurią išaugo visas miestas. Šimtmečius ji buvo dvasinės traukos centras, atlaikęs visas istorijos audras ir, neįtikėtina, niekada nebuvęs uždarytas net ir tamsiausiu sovietmečiu. Tačiau šiandien, XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje, šventovė, kurios neuždarė okupantai, tyliai užsidaro pati. Jos skliautuose nebeskamba gausių maldų aidas, o per pamaldas suoluose sėdi vos keletas senolių.

Ši tyla – labai skausminga jos klebonui, teologijos licenciato kunigui Sigitui Bitkauskui, kuris jau antrą kartą savo tarnystės kelyje paskirtas į šią parapiją ir mato jos lėtą merdėjimą iš arti. Ilgas ir atviras pokalbis su kunigu atveria ne tik vienos parapijos, bet galbūt ir visos Lietuvos dvasinės krizės žaizdas.

Miesto lopšys, kuris niekam neberūpi

Kad suprastume dabarties tragedijos mastą, pirmiausia reikia suvokti Šv. Jurgio bažnyčios svarbą. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1403 m., ji laikoma viena pirmųjų mūrinių bažnyčių Lietuvos gilumoje. Jos gynybinio tipo architektūra, masyvios sienos ir aukštai iškelti langai liudija neramius laikus, kai maldos namai turėjo būti ir tvirtove. Būtent nuo šios bažnyčios, pastatytos strategiškai patogioje vietoje, ir pradėjo kurtis Kėdainių miestas.

„Reikia suvokti, kad viskas prasidėjo nuo čia. Kol nebuvo šios bažnyčios, nebuvo ir miesto“, – su kartėliu balse konstatuoja kunigas S. Bitkauskas. Ši istorinė tiesa dabartiniame kontekste įgauna ypač ironišką atspalvį. Miesto pamatinis akmuo, jo dvasinis centras, šiandien yra atsidūręs užribyje.

Pats pastatas yra unikalus architektūros paminklas. Po visa bažnyčia esantys rūsiai su cilindriniais skliautais yra išlikę autentiški, nemūryti. Tai retenybė ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Tačiau šiandien šis paveldas byra tiesiogine to žodžio prasme.

„Sienos baigia byrėti. Viena iš seniausių Lietuvos bažnyčių, kuriai beveik 600 metų, o niekam tai neįdomu. Paveldas sako: to negalima, ano negalima. Sudarytas defektų aktas, apskraidė dronais, apžiūrėjo visas palėpes – visur problemos. Bet realios pagalbos – jokios. Nei finansavimo, nieko“, – pasakoja klebonas.

Kunigas savo jėgomis ir su saujelės parapijiečių pagalba įvedė infraraudonųjų spindulių šildymą, kad maldininkai nešaltų, susimokėjo galios mokestį ESO, kuris siekė kelis tūkstančius eurų. Tačiau tai tik lašas jūroje.

„Kartais galvoju, kokio galo aš čia draskausi? Nei aš kėdainietis, nei man čia asmeniškai reikia. Gal geriau nieko nedaryti, gyventi ramiai, kaip kiti klebonai?“ – retoriškai klausia kunigas, tačiau jo paties veiksmai rodo, kad pasiduoti jis neketina.

Po pandemijos viskas pasikeitė – atšalo ir atitolo

Jei byrančios sienos yra matoma problema, tai tuštėjantys suolai – kur kas gilesnė, dvasinė žaizda. Pasak kunigo S. Bitkausko, sekmadieniais į mišias susirenka saujelė žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus. Vasarą, vakarinėse mišiose, kartais tebūna trys ar penki žmonės. Mieste, kuriame gyvena per 20 tūkstančių gyventojų, šie skaičiai skamba kaip nuosprendis.

„Kėdainiai, deja, yra toks miestas. Kalbėjau su Raseinių dekanu – pas juos pilna bažnyčia, pilna žmonių. Kaune, kur dirbau anksčiau, Prisikėlimo bažnyčioje, ateidavo minios jaunimo, į pamaldas, išpažinties. O čia – štilius. Sako, kad kunigų trūksta… Ne kunigų trūksta, manau, o tikinčiųjų“, – sako dvasininkas.

Jis išskiria dvi pagrindines tokio atšalimo priežastis: pandemiją ir išaugusią materialinę gerovę. Jo nuomone, COVID-19 pandemija ir su ja susiję apribojimai sudavė lemtingą smūgį bendruomeniškumui. Žmonės atprato eiti į bažnyčią, o virtualios transliacijos tapo patogiu religijos propagavimo būdu.

„Žmonės atprato. Dabar bobutės kepa blynus ir žiūri pamaldų transliaciją per televizorių. Kas čia per nesąmonė? Tai kažkokia parodija, o ne tikėjimas“, – piktinasi kunigas.

Jis kritiškai vertina ir pačios bažnyčios hierarchijos elgesį pandemijos metu, kai, jo manymu, reikėjo ne drausti, o kaip tik raginti žmones melstis ir ieškoti dvasinės atramos.

Antroji, ir galbūt dar gilesnė, priežastis – materializmas. Kėdainiai, pasak kunigo, yra pasiturintis miestas. Žmonės gražiai įsirengę namus, turi stabilius darbus, pinigų. Ir šioje gerovėje Dievui vietos tiesiog nebelieka.

„Aš tai galvoju, kad kuo geresnis mūsų gyvenimas, tuo Dievo mažiau reikia. Prireiks, kai prasidės koks karas ar kita nelaimė. Dabar jo nereikia. Viskas, ką darome – tai ruošiamės šventėms. Adventas pavirto ne dvasinio laukimo, o žaisliukų, dovanų ir blizgučių pirkimo sezonu. Kristaus gimimas tapo nebeaktualus“, – konstatuoja dvasininkas.

Jis primena, kad visais laikais būdavo taip, kad žmonėms nutolus nuo Dievo, jis pasistengdavo priminti apie žmogaus gyvenimo trapumą. Klebonas retoriškai klausia, nejau reikia laukti karo, kad užkluptų? Tada, kaip rodo patirtis Ukrainoje, maldos namai greitai prisipildė ir ėmė gausti maldomis. Nors iki tol taip pat buvo pustuščiai.

Dievo tarnas ragina nelaukti siaubų ir nelaimių. Dievo šauktis ne tik tada, kai užklumpa negandos, o nepamiršti jam padėkoti ir už visą gerą, ką turime dabar, taikos ir ramybės laikais.

Ignoruoja ir bendruomenė, ir vietos valdžia

Vienas skaudžiausių aspektų – visiškas vietos valdžios ir institucijų abejingumas. Kunigas pasakoja pribloškiantį pavyzdį: minint Kėdainių miesto jubiliejų, savivaldybė paskelbė apie specialias maldas už miestą Šv. Jurgio bažnyčioje.

Rezultatas?

Į bažnyčią neatėjo niekas: nei miestiečiai, nei jaunimas, nei net patys renginio organizatoriai iš kultūros skyriaus. Vienintelis dalyvavęs pamaldose asmuo buvo administracijos direktorius Gintautas Muznikas. Vienas. Žmogus. Per miesto šventę. Pamaldose, kurias užsakė patys valdininkai.

„Aš tiesiog supykau. Po to pasakiau, kad daugiau tokių mišių nepriimsiu ir nesimelsiu. Kam to reikia? Man vienam? O kai arenoje vyksta koks renginys, tai net šlubos bobutės su lazdelėmis sueina. Štai kur mūsų vertybės“, – aštriai palygina kunigas.

Šis abejingumas persmelkęs ne tik valdžios institucijas, bet ir švietimo sistemą. Anksčiau buvusi tradicija mokslo metus pradėti mišiomis bažnyčioje, dabar yra visiškai išnykusi. Bandymas ją atgaivinti atsimušė į mokyklos administracijos nenorą ir pasiteisinimus, kad „čia jau seniai to nėra“, „nėra tradicijos“.

Tradicijos miršta ne tik viešajame, bet ir asmeniniame gyvenime. Kunigas su liūdesiu pasakoja apie nykstantį kalėdojimą – kunigo lankymąsi parapijiečių namuose advento laikotarpiu.

„Po pandemijos ši tradicija praktiškai pasibaigė. Žmonės tiesiog nepriima. Mes nebesibeldžiame į duris, jei žinome, kad mūsų nelaukia“, – sako jis.

Net ir laidotuvių apeigos praranda savo sakralumą ir orumą. Viskas daroma paskubomis, formaliai. Žmonės vengia atnešti velionio kūną į bažnyčią atsisveikinimui, viską nori sutvarkyti kuo greičiau, kad tik iš morgo – tiesiai į kapines.

„Mačiau laidą respublikinėje televizijoje, kur diskutavo apie nykstančias laidojimo apeigas. Žmonės nebeišgedi, neišlydi artimųjų, nes turi nupirktą kelialapį į kurortą. Įsivaizduokit, kokia nepagarba mirusiajam! Motinai, kuri tave užaugino! Ir pas mus Kėdainiuose vyksta lygiai tas pats“, – apibendrina klebonas.

Ganytojo vienatvė ir sarkastiška mintis – tapti vairuotoju

Tarnystė tuštėjančioje parapijoje kunigui tampa ne tik dvasiniu, bet ir egzistenciniu iššūkiu. Jis, Kauno arkivyskupijos egzorcistas, susiduriantis su pačiomis tamsiausiomis dvasinėmis problemomis, kasdienybėje jaučiasi nereikalingas ir apleistas.

„Aš per dienas žiūriu į sienas savo klebonijoje. Nėra ką veikti. Aplinkui niekam nieko nereikia. Sveikatos yra, galėčiau daug nuveikti, bet nėra kam, nėra dėl ko“, – atvirauja kunigas.

Ši neveiklumo našta yra sunki ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Parapija, neturinti tikinčiųjų, negali išlaikyti nei savęs, nei kunigo. Aukų surenkama tiek mažai, kad, pasak paties dvasininko, jo mėnesio pajamos tikriausiai mažesnės nei valytojos atlyginimas.

„Kartais juokauju, bet tame juoke daug tiesos – gal reiks eit „Boltą“ vairuot, kad pragyvenčiau?

Aš dvejus metus čia dirbdamas neturiu už ką kažkur nuvažiuoti. Nors esu vyresnio amžiaus, bet vis tiek norisi ir pakeliauti, ir pamatyti pasaulio. O čia nieko nėra, išvis nieko“, – su neslepiamu kartėliu kalba S. Bitkauskas.

Ši situacija verčia jį abejoti savo paskyrimo prasme. Grįžęs į Kėdainius po ilgesnės pertraukos, kurios metu dirbo policijos kapelionu Kaune, jis rado dvasiškai nualintą kraštą. „Nežinau, kodėl mane čia paskyrė antrą kartą. Lyg nebūtų kur kitur darbo. Iš kitos pusės, net gailiuosi, kad iš to Kauno išėjau“, – prisipažįsta jis prisimindamas, kad Kaune darbo buvo per akis.

Klebonas sako, kad nemažai jam skambina prašančiųjų jo, kaip egzorcisto, paslaugų, bet jis priimantis ne visus. Nors skambučių sulaukia iš Kauno ir Vilniaus, ten, sako klebonas, yra bent keli egzorcistai, kurie savus žmones ir turėtų gelbėti.

Už egzorcizmą kunigai taip pat negali imti jokios piniginės aukos, tad šis darbas gelbstint svetimų miestų kraštiečius, tampa dar labiau alinantis. Juolab, kad reikia išmanyti ir žmogaus psichologiją, suprasti, kada žmogų reikia nukreipti pas medikus, o kada problema iš tiesų dvasinė.

Vilties turėti reikia, bet kokia bažnyčios reali ateitis?

Ar šis pasakojimas – tai Kėdainių Šv. Jurgio parapijos nekrologas? Pats kunigas, nepaisant visko, rankų nuleisti neketina. Jis ir toliau aukoja mišias, sako pamokslus, ruošia vaikus Pirmajai Komunijai, bendrauja su tais, kurie ateina.

„Aš nenuleidžiu rankų. Ką galiu, tą darau. Bandau kalbėti ne iš rašto, o gyvai, kad žmonėms būtų įdomiau. Ir girdžiu, kad tiems, kurie į pamaldas ateina, patinka. Bet bėda ta, kad kalbu vis tiems patiems…“ – sako jis.

Mažyčiai vilties daigai visgi matyti. Kartais į bažnyčią užklysta viena kita šeima iš kitų rajonų – Jonavos ar Šėtos, ieškanti gyvesnio dvasinio gyvenimo. Tačiau tai – tik pavieniai atvejai, nekeičiantys bendro vaizdo.

Kunigo S. Bitkausko istorija – tai perspėjimas. Perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai bendruomenė praranda savo dvasines šaknis, kai istorinė atmintis nusileidžia momentiniam komfortui, o materialinė gerovė užgožia amžinąsias vertybes. Šv. Jurgio bažnyčios tyla – tai ne tik Kėdainių, bet ir visos Lietuvos tyla, kurioje vis sunkiau išgirsti ne tik Dievo, bet ir vienas kito balsą.

Ar atsiras, kas šią tylą sudrums? Ar senosios gotikinės sienos dar kada nors girdės gausias maldas? Atsakymas į šį klausimą priklauso ne nuo vieno kunigo pastangų, o nuo visos bendruomenės pasirinkimo.