Grybautojai neatsidžiaugia – jau pasirodė žalsvieji baltikai, dar kitaip vadinami žaliuokėmis, žaliokėmis, želvėmis. Užkietėję grybautojai tvirtina, kad šiemet šie grybai pasirodė pavėlavę. Mat paprastai grybautojai pirmųjų žaliuokių parsineša jau rugsėjo mėnesį. Šiemet pirmųjų paragavo spalio viduryje. Tačiau tikisi, kad vėliau pasirodę ilgiau augs, tad grybauti bus galima dar ir lapkričio mėnesį. Juolab, kad gausiausiai šių grybų atsiranda atvėsus orams, po šalnų. Didžiausi optimistai viliasi, kad žaliuokių bus iki pat sniego.

Žaliuokių sezonas prasidėjo: jas grybautojai tiesiog iš smėlio traukia, neša pintinėmis. „Jų tikrai yra ir miškuose netoli Naujosios Kirsnos. Vaikai dar maži buvo, tada jau prisirinkdavome pilnus krepšius. O ir dabar jau randasi, po šalnų nuvažiuok, tikrai prisirinksi“, – pataria man Jolanta iš Naujosios Kirsnos. Ir tikrai jau dabar, pavaikštinėję miške, surandame smėlėtų žaliuokių, o kad krepšio neturime, tam galima ir bliuzoną „paaukoti“, velnias neims – išsiskalbsiu. Užtat, koks džiaugsmas – pirmosios žaliuokės!

O paskui jau prasideda linksmoji dalis, kai jas reikia išplauti. Kad gerai išplautum smėlį, yra ką veikti. Mat auga šie grybai sausuose smiltinguose pušynuose, tačiau retkarčiais sutinkami ir mišriuose miškuose. Jolanta patvirtina, kad kaip tik mišrių miškučių, kur auga lapuočiai, spygliuočiai, apie Naująją Kirsną tikrai yra, tad visai nenuostabu, jog čia žaliuokių augimvietės.

Tai geri valgomi grybai, visų mėgstami, vartojami ir švieži, ir sūdyti, ir marinuoti. Didžiausia neigiama jų savybė – būna labai smėlėti. O kaip tą smėlį išplauti, galvos skausmas ne vienai šeimininkei. Kantrybės ir laiko tam, oi, kaip prireikia. Senoliai plaudavo paprastai: pildavo kašikan ir skalaudavo upelyje. Dabar gi šeimininkės su šepetėliais valo, po tekančiu vandeniu kiša. Dar sūdytame vandeny palaiko ir paskui vėl plauna. Viskas tam, kad valgyti būtų galima, kad tarp dantų smėlis negirkšėtų.

O jau jei radai žaliuokių, tai tikrai vakarienė garantuota ir dar žiemai liks. Mat auga šie grybai grupėmis. Vieną pamačius, tuoj bus kitas ir taip, žiūrėk, jau pilnas krepšys. Tiesa, žaliuokes vis tik ne visi suranda, kartais tik praeidamas pro tą pačią vietą antrą kartą pamatai, kad jų yra, o ėjai ir nematei, bet jos juk tikrai per 5 minutes neišdygo – pražiopsojai. Mėgėjai grybauti žino, kad reikia būti akylu grybautoju, tada ir žaliuokių prisirinksi. O prisirinkus pjaustyti šiemet daug nereikės: žaliuokės sveikutėlės.

Senolė Elena iš Lazdijų sako, kad visais laikais šiuos grybus žmonės rinko. Tam buvo priežastis: sūdytos žaliuokės gerai stovi peržiem. „Juk anksčiau kitokių sąlygų nebuvo – tik sūdytus grybus išlaikyti per žiemą rūsyje buvo įmanoma. Užtat grybus dėdavo į statinaites, sūdydavo ir slėgdavo“, – sako ji.

Niekas nepasikeitė ir šiandien. Žaliuokes sūdė močiutės, jų mamos, taip ir šiuolaikinės šeimininkės jas ruošia. Geriausia laikyti sūdytas. O kai jau valgyti užsinorima, tereikia pamirkyti vandenyje, kad per sūrios nebūtų, paskui jau gaminti kaip patinka. Tačiau yra ir kitaip žaliuokes gaminančių. Vieni žaliuokes, tik parsinešę iš miško, gerai nuplautas ir nusausintas miltuose pavolioja, iškepa, o paskui jau pipiriuko, jei reikia, druskutės užbarsto. Sako, skonis tobulas. Kiti gi tikina, kad žaliuokes skaniausia su svogūniuku ir majonezu valgyti. Treti žaliuokes sumala, morkų įdeda, jei patinka, bet galima ir be jų, česnako malto ar traiškyto tai jau būtina įdėti – taip žaliuokių ikrų pasigamina. Mitybos specialistai sako, kad tai išties puikus grybas: maistingesnis netgi už voveraites.

Tačiau vis tik grybavimo sezonas jau eina į pabaigą. Žaliuokes surinkę, grybautojai jau galės ramiai atsipūsti. Šie grybai užbaigia sezoną. Grybavimo malonumus teks atidėti jau iki kitų metų tikintis, kad kitais metais grybų bus apsčiai, nors vežimu vežk.

Dineta Babarskienė ("Dzūkų žinios")