Lapkričio pradžioje brangi kiekviena saulėta akimirka – sparčiai trumpėjančios dienos jų pasuka ne taip dažnai, tačiau jeigu taip įvyksta, turime progą įsitikinti Saulės šviesulio svarba. Iki Kalėdų likus pusantro mėnesio, saulės šviesa yra labiausiai laukiama, nors jos jau negalime lyginti su kaitriu vasaros spiginimu. Kas įvyko, kodėl atvėso saulės spinduliai? Atsakymo turime ieškoti Žemės padėtyje – šiaurinis pusrutulis, kuriame esame ir mes, vis labiau gręžiasi nuo saulės, spinduliai krinta ne tiesiai, o nuožulniai, taigi – neatspindi šilumos. Sakome: šalta žiemos saulė…

Šalta ji bus vėliau. Dabar saulės šviesa ir šiluma dar kitokia, rudeniškai jauki. Jos laukia visi, nekalbant apie žmones – mums saulės taip pat reikia, tačiau save mokame apgauti tai persukdami laikrodžio rodykles, tai įjungdami dirbtinį apšvietimą. Gamtoje vertinami tikri dalykai, todėl čia saulės šviesa sutinkama ypač palankiai. Pasižvalgykime, kaip ją sutinka gamtos vaikai.

Ar matėte, kaip atrodo rytas po šalnos? Arba po šaltos nakties… Sakytum, kad vėsa lėtina visų aktyvumą, o pačius smulkiuosius priverčia slėptis ir pradingti. Suprantame, kad briedžiui ar stirnai, krankliui ir net didžiajai zylei ne taip svarbu, kaip atrodo diena, jie visada aktyvūs. Tačiau žinokime: net ir patys didieji mėgsta lepintis saulės šiluma – žiūrėk, stirnos sugula želmenų lauko viduryje, atrajoja ir snūduriuoja, vėsiomis ryto valandomis paukščiai nors akimirkai sustingsta užuovėjoje ir mėgaujasi jų plunksnas glostančia malonia saulės glamone. Žiemos gale tokios valandėlės tampa ypač laukiamos, tačiau jų niekas nevengia ir dabar.

Taigi, jeigu norime pamatyti kuo daugiau gyvūnų, saulėtą rytą po šalnos eikime ten, kur yra užuovėja, kur saulės šilumos daugiausia. Žinoma, maloniai besilepindami šia šiluma, žvėrys ir paukščiai nepraranda budrumo, todėl mums juos pamatyti bus nepaprasta.

Kas kita vabzdžiai. Ir ne tik jie. Miško aikštelėje ar užuovėjoje pašildžius saulutei, ant lapų, smilgų, šakelių šildosi daug vabzdžių. Nors didžioji dalis vasarą aktyvių rūšių, palikusios savo palikuonis, jau iškeliavo nebūtin, tačiau daug kas yra aktyvūs iki šiol, o kai kurie suaugę ir žiemos. Tokiose vietose visada juda boružės, įvairios blakės, skraido drugiai žiemsprindžiai, miškiniai uodukai. Nors jau lapkritis, bet dar galima pamatyti dieninius drugius spunges, karpytūnes, žirgelius skėtes ir srėliukes. Dar svirpia cikadėlės ir žiogai giesmininkai. Dar gausu įvairių rūšių vorų. Apie vorus ir voragyvius žinome ne tiek daug, todėl bet kurios rūšies atradimas ir stebėjimas suteikia ypatingo džiaugsmo. Tiesa… yra viena voragyvių rūšis, kurios nelaukiame: tai miškinė arba šuninė erkė. Jos atsparios net ir kur kas vėsesniems orams, o esant saulei ropoja ant smilgų, krūmų, žolių šakelių (labai mėgsta kopti ant aviečių bei dilgėlių stiebų) ir čia laukia, kada pro šalį bėgs stirna, lapė, kiškis ar žingsniuos žmogus. Tą turime žinoti, tam privalome ruoštis. Apniukusią ir vėsią lietingą dieną erkės taip pat ners į samanas ir bus ne tokios aktyvios.

Dar neišlydime saulės ir jos šilumos, dar matysime visą jos grožį ir ilguosius šešėlius. Tačiau nesitenkinkime tik tokiu žinojimu: sulaukę šviesos ir šilumos, mėgaukimės ja patys ir žvalgykimės aplinkui, o kaip tą daro gamtos vaikai?

Selemonas Paltanavičius, („Dzūkų žinios“)