Dar neseniai buvo garsiai kalbama, kad turime labai vertingą gamtinę natūralią iškaseną su labai vertingomis savybėmis – sapropelį. Ir kas svarbu – gana didelius išteklius. Durpynus reikia saugoti, nes klimatui šiltėjant, juose yra susikaupę dideli vandens kiekiai, kurie maitina upelius ir ežerus. Be to, durpynuose, pelkynuose randa buveines daugelis gyvūnų rūšių. 

Sapropelis susiformavo nusėdant augalų žiedadulkėms, apmirštant planktoniniams ir bentosiniams organizmams ir jų likučiams bei iš sąnašų (smėlio, molio, kalkių). Vandens telkiniuose be deguonies vykstant sudėtingiems cheminiams, mikrobiologiniams procesams, susidarė nuosėdos – sapropelis. Tas, kuris turi iki 10 proc. priemaišų, laikomas grynu. Lietuvoje sapropelio išžvalgyta apie 1 mlrd m3 gryno ir apie 6 mlrd m3 su priemaišomis. Jame organinės medžiagos gali būti iki 30 proc., azoto – iki 2 proc., tai pat fosforo, kalio, kalcio, geležies, silicio junginių, mikroelementų, kai kurių vitaminų, net amino rūgščių. Tinka purvo procedūroms, klijų, plastmasių gamybai, dedamas į gyvulių, paukščių pašarus, taip pat dirvoms, laukams tręšti. 

Prieš keletą dešimtmečių, kai buvo stipriai reklamuojamas sapropelio panaudojimas daugelio kultūrų derlingumo didinimui, buvau susigundęs išbandyti ar tikrai taip yra. Su sapropeliu bandžiau didinti svogūnų, morkų derlingumą. Įspūdingo efekto, kaip ir tarzanas (A. Arcimavičius) prie Balčio ež., negavau. Buvo kelios priežastys. Pirmiausia, reikėjo jį per žiemą peršaldyti, išvėdinti, o antra – nežinia kokia buvo ir jo cheminė sudėtis, gal vyravo neorganiniai junginiai (dumblas neorganinis) ir rūgštingumas, ko gero, buvo per didelis. Sapropelis (neorganinis dumblas) buvo paimtas iš Šiekščio ir Balčio ežerų.

Gerai apdoroto ir sumaišyto su durpėmis (40 proc.) sapropelio vieną hektarą patręšus 50–60 t, tai prilygsta tokiam pat mėšlo kiekio efektui. Lietuvos mokslininkai dabar pasiūlė metodą ir agregatą, kaip sapropelį įterpti į dirvą. 12 t įterpto į 1 ha prilygsta 60 t paskleisto ant paviršiaus. 

Mūsų rajone turime daug užpelkėjusių vandens telkinių, kur susikaupę dideli kiekiai sapropelio. Bene aukščiausia jo kokybė yra Velniadvario ežerėlyje. Nedideliais kiekiais jis naudojamas purvo vonių procedūroms. Turėdami aukštos kokybės mineralinio vandens, reikėtų efektyviau išnaudoti turimus gamtos turtus, kad Ignalina, kaip turinti kurortinio miesto statusą teritorija, labiau būtų garsinama ne tik šalies mastu, bet pritrauktų ir investuotojus, turistus, svečius iš užsienio. 

Dažnai tenka girdėti tokią jau devalvuotą frazę – taupykime, palikime gamtos resursus ateinančioms kartoms. Tik kyla klausimas – kuriai ateinančiai kartai viską reikėtų palikti? Manau, kad naujai išrinktas meras L. Ragaišis su tarybos nariais ir administracija per savo kadenciją padarys daugiau, nei buvusi rajono valdžia, kad Ignalinoje atsirastų daugiau darbo vietų, naujų infrastruktūrinių objektų, o ne dėmesį skirti vien pramogoms. Tam turime panaudoti visus turimus išteklius, taip pat ir gamtos padovanotus. 

Pranas ZUBRICKAS, („mignalina.lt“)