Kai dainuoja visa giminė

Šį pasakojimą pradėsime nuo senųjų dainų šaltinio – Bronės Steponėnaitės-Spėčienės, gimusios Lazinkų kaime 1929 m. muzikalioje penkių vaikų šeimoje. Ji buvo jauniausia, tad ir mokytis buvo iš ko. Tėvas griežė smuiku, vyresnis brolis grojo cimbolais. Visi dainingi. Pirmosios patriotinės  dainos  mergaitę išmokė tėvai: „Aš žinau, man sakė / Ne sykį mamaitė, /  Jog čia mūsų žemė, / Jog aš lietuvaitė.“ (Paribio šeimos neatsitiktinai stengėsi saugoti tautinę tapatybę, juk Bronė  trejus metus mokėsi lenkų mokykloje, ketvirtus rusų, o penktus – jau vokiečių.)  Kitas dainas perėmė iš vyresnių seserų, draugių, kaimynų. O dainą „Aš verkiau parimus“ išmoko iš Lietuvos kareivių, kurie tarnavo vokiečiams ir karo metais buvo apsistoję Lazinkų kaime. 

Daina Bronės gyvenime buvo gyva ir svarbi: dainavo ir į darbą kolūkyje vaikščiodama, ir pokario kuokinėse, kur gyvi ir populiarūs buvo žaidimai, pas mus darželiais vadinami.  Tradicinės dainos,  žinoma, skambėjo ir vestuvėse,  į kurias kaimo moterys eidavo graudinti ir virkdyti ištekančios savo bendruomenės narės. Paskui dar  ir saviveikloje dainuota. Be to, labai glaudūs ryšiai susiklostė su vyriausios sesers Leontijos šeima. Ten irgi nuolat buvo dainuojama. Augančios sesers dukros Danutė (1943) ir Vanda (1949) Gruzdytės ne tik perėmė  tetos Bronės dainas, bet ir kartu traukdavo. Juk dar praėjusio amžiaus šeštame-aštuntame dešimtmečiuose merginoms garbės reikalas buvo mokėti daug dainų, mokytis vis naujų, turėti dainų sąsiuvinius.

Tuo laiku jau ypač pradėta vertinti dainavimą bent dviem balsais, tokį, kur dainuojant džiaugiasi širdis, kuris gražiai skamba, pavasario ar vasaros vakarais toli girdėti. (Yra toks mūsų krašto pasigėrėjimas: ajei, kap gražiai gieda, kokios gražios giesmės. Giesmėmis buvo vadinamos ne tik šventos, bet ir pasaulietinės dainos.)  Abi seserys nuo mažens dainavo ir sopranu, ir altu. Vanda, nuo mažens linkusi pokštauti, yra ir bosu traukusi. Dainavo ir Tverečiaus vidurinėje, kurią abi baigė. O tų dainų visokiausių – nuo „Vilniaus mieste žalioj bromoj“ iki romansų „Prie girios topolis verkšlena“ ar ypač populiarios mūsų krašte „Teka upė, teka“. Be to, nuo mažumės su mama ir teta abi vaikščiojo į bažnyčią ir mokėsi giedoti, buvo nusivedamos ir į laidotuves, kur suaugusieji giedojo, perėmė pirmuosius giedojimo įgūdžius. 

O užaugusios įsikūrė savame krašte. Ištekėjo, susilaukė vaikų. Danutė Baužienė ir Vanda Andrijauskienė ir toliau nesiskyrė su daina.  Abiejų dukros paveldėjo išskirtinio gražumo giminės balsus. Dalia Baužytė ir Jurgita Andrijauskaitė baigė Didžiasalio vidurinę mokyklą. Abi besimokydamos buvo mokyklos scenos žvaigždės, tradicinių vakaronių vedėjos ir dalyvės. Paskui Dalia savojoje mokykloje  pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja, o Jurgita tuo laiku dar buvo mokinė. 1997 m. mokykla laimėjo Atviros Lietuvos Fondo konkursą, gavome fotoaparatą ir filmavimo kamerą.

Tai mums jau buvo didžiulis technologinis proveržis. Su mokiniais ir mokytoja Maryte Misiūniene surengėme ekspediciją po kraštą, filmavimo kamerą patikėjome buvusiam mokiniui, dabar žinomam fotografui Vidmantui Panavui ir aplankėme daugelį krašto šviesuolių. Aplankėme ir Jurgitos tetą Bronę Spėčienę, kalbėjomės su ja, filmavome. 1998 m. Jurgita parengė darbą jaunųjų filologų konkursui „Mano giminės dainos“, kur surašytas pluoštas  tetos Bronės ir mamos bei tetos Danutės dainuojamų tiek senojo klodo, tiek ir naujesnių dainų. Taip jos tapo ne šiaip sau dainininkėmis – įgijo pateikėjų statusą. (Bronę 2007 m. dar aplankė ir dainų bei žaidimų iš jos užrašė Elena Smilginaitė, apie kurią bus kitas pasakojimas.)

O tradicinėse mokyklos vakaronėse atsirado naujas intriguojantis ansamblis, kurį pristatinėjome prašydami spėti, kiek žmonių dabar išeis į sceną: dvi mamos, dvi dukros, dvi seserys, dvi pusseserės. Intriga pasiteisino – iš pirmo karto niekas neatspėjo. Tai buvo Danutė Baužienė su dukra Dalia ir Vanda Andrijauskienė su dukra Jurgita. Žavėjo jų trimis balsais dainuojama iš senųjų klodų ataidinti „Sudrang drangi drangužėlė“, senoji vestuvinė „Oi, močiute, ką padarei.“ 

Vanda ir Danutė buvo dažnos viešnios mokykloje, ištikimos jos bičiulės. Jos buvo nuolatinės vakaronių dalyvės, prireikus suvaidindavo ir tarmiškų scenelių, dažnai jas kviesdavome ir į kitus renginius, į atviras pamokas pristatinėjant mūsų krašto tautosakos pateikėjas. Nuolatinė mokyklos renginių dalyvė buvo ir Dalia, dabar puikiai dainuojanti mokytojos Valentinos Sinkevič suburtame kameriniame vokaliniame ansamblyje „Vėtrungė“. 

Atskiro paminėjimo vertas visų giminės moterų indėlis į bažnytinį giedojimą. Bronė, kol galėjo,  ilgus metus giedojo Vosiūnų bažnyčios chore. Danutė ir Vanda su dukromis suspėdavo dar  ir į Didžiasalio koplyčią, ir į Tverečiaus bažnyčią. Ilgametis jos klebonas Steponas Tunaitis yra juokavęs bijantis, kad tokie gražūs sopranai ir altai bažnyčios skliautų nenukeltų…  O kiek krašto žmonių į Amžinybę palydėjo, kiek gedinčiųjų ašarų džiovino jų balsai – sunku būtų suskaičiuoti. 

Danutę Baužienę 2012 m. pakirto sunki liga, Bronė Spėčienė iškeliavo anapus 2019 m.  Didžiasalį tebedžiugina Vandos Andrijauskienės ir Dalios Sulienės balsai, per šventes bažnytinį chorą sustiprina Jurgitos ir jos vyro Šarūno Leono giesmės. Gražus ir gyvas tas iš kartos į kartą perduodamas dvasinis palikimas, gilioji krašto savastis.