Iš praeities tylos – Zuikų majekas, varpinė, sudaužytas kryžius

Kazokinės dvaro žemės – tai ne tik vietovė. Kazokinės vardas, senojoje slavų kalboje reiškiantis Mažąją tėvynę (Kozicyn), šiandien skamba kaip dvasios rauda – už prarastas šaknis, ištrintus ženklus, už tą tylą, kuri liko vietoj statinių, varpo, kryžių, maldos ir bendruomenės gyvybės. Tai ne pastatai dingo – dingo pajautimas, kas mes esame. Šis pasakojimas – ne apie vieną žmogų, o apie visą kraštą, kuris dar šnabžda per Vilhelminos Zabalevičienės atmintį, Sauliaus Dindos senelio liudijimus, Rimanto Malinausko išsaugotus prisiminimus. Jie visi – tarsi paskutinieji šviesos nešėjai, liudijantys ne tik griūtį, bet ir galimybę pabusti. Kviečiu šį tekstą skaityti ne akimis, o širdimi ir galbūt išgirsite, ką kalba žemė, kuri vis dar viliasi būti išgirsta.

Zuikų majekas: malda miške, kurį slėpė tyla

Pirmasis apie majeką Zuikų miške užsiminęs Saulius Dinda iš Zuikų, o paskui pridūręs ir tai, kad ten pat vokiečių kariai karo metu ir kažkokius statinius iš raudonų plytų sukonstravę. Rimantas Malinauskas paantrino jam, todėl nuspręsta ieškoti liudininkų, galbūt visa tai mačiusių savo akimis. 

Ar žinojote, kad dar prieš karą, maždaug 1936 m. Zuikų miške, vos už 1 km nuo Kazokinės dvaro pastato, buvo sukonstruotas įspūdingas, aukštas medinis bokštas? Jo viršūnė kyšojo virš visų medžių (bokšto aukštis galėjo siekti 20 metrų ar daugiau). Tai viena aukščiausių vietų dvaro žemėse, siekianti 229,5 metrų virš jūros lygio. Iš bokšto, tikėtina, atsivėrė vaizdas į tolius, gal net iki Ignalinos, kuri įsikūrusi vos 150–160 m virš jūros lygio.

Bokštą pastatė Kazokinės dvaro savininko Bortkevičiaus nurodymu.  Kokia buvo jo paskirtis? Gal dvaro valdose tvarką stebėti? Gal priešgaisrinė apsauga, o gal… šiek tiek romantikos – apžvalgos vieta pasivaikščiojimams? Bet, pasak liudininkų, istorija tuo nesibaigė.

Antrojo pasaulinio karo metais šią vietą užėmė vokiečių kareiviai. Greta bokšto jie pasistatė raudonų plytų statinį – patogų buveinės ir ryšių stoties pastatą. Bokštas virto ryšių tašku, stebėjimo ir galbūt net signalų perdavimo centru.

Jau gerokai po karo vietiniai vaikai ir jaunuoliai dar ilgai smalsavo šioje vietoje – ieškojo likučių, tyrinėjo, šniukštinėjo. Deja, ne visiems tai baigėsi sėkmingai: yra pasakojimų apie rimtas traumas, patirtas bandant išardyti ten rastus šovinius ar kitus karinius likučius.

Šiandien apie šį bokštą žinoma labai nedaug. Tačiau šios istorijos gyvos – dar yra liudininkų, mačiusių bokštą savo akimis. Yra žmonių, kurių atmintyje išliko ši vieta kaip paslaptingas, vaikystės žaidimų kupinas miško kampelis.

Praeities liudininkė 

Vilhelmina Zabalevičienė (gim. 1932 m.) – viena vyriausių Kazokinės dvaro apylinkių gyventojų – šiandien mintimis vis dar vaikšto tais pačiais takais, kuriais bėgiojo būdama vaikas. Tarsi laikas būtų apsisukęs ratu, tik žmonių nebelikę tų pačių, tik balsai nebe tie. Jos gyvenimas įaugęs į šitą žemę – į lauko vagą, į kelio vingį, į užmirštą kampą sename sode. O dar labiau – į tai, ko jau akys nemato, bet širdis jaučia: dvaro dvasią, senojo tikėjimo jėgą, ženklus, kuriuos dar galima išgirsti, jei nori girdėti. 

Vilhelminai apie dvarą ir tuos laikus daug pasakojo senelis iš mamos pusės, Vincas Čeplinskas. Jis dvare dirbo, vandenį su jaučiais vežiojo, pats buvo jaučių sužalotas bent du kartus. Kurį laiką gyveno samdinių pirkioje Čveroke, kur trys tokios trobos stovėjo. Prisimena Vilhelmina ir tai, kaip rusai atėjo ir poną Bortkevičių bortinėn mašinon uždarė, išsivežė, kaip visas dvaro karves išpjovė. Visa tai buvo ne tik nuostoliai, bet ženklas, kad senasis pasaulis baigėsi. Jis buvo griaunamas ne tik fiziškai – suardyti buvo bandyta ir žmonių atmintis, ryšys su vieta, šaknimis.

Vaikystėje Vilhelmina eidavo į Zuikų miškelį žemuogiauti. Miškas buvo ne tik uogų vieta – jis jau tada kalbėjo. Dvaro žmonių statomas majekas buvo paprastas, bet iš galingų rąstų. 

Šiandien ten – tik tyla. Visai netoli majeko, už kelių šimtų metrų šiaurės kryptimi, Zuikų kapinaitėse iki šių dienų išlikęs senasis dvaro mauzoliejus. Giliai po žeme – rūsys, kur, pasak Vilhelminos, palaidoti dvaro ponai. Ji prisimena, kad ten buvo įsibrauta ilgapirščių, net pagarba mirusiems nesustabdė. Galiausiai rūsys užmūrytas – kad nebūtų drumsčiama amžinoji tyla. 

Kryžius sode – šviesos sergėtojas užmaršty

Viename iš dvaro sodų ponas Bortkevičius pastatė milžinišką baltą kryžių – mūrinį, ant aukštos pakylos su laiptais. Tai nebuvo sodybos papuošimas, ne kapinių ženklas – tai buvo išpažintas tikėjimas, matomas iš toli. Baltas, švytintis kryžius stovėjo ne kaip puošmena, o kaip pamatas. Į jį žmonės žvelgė tarsi į orientyrą. Šis kryžius simbolizavo kelią į save, į Viešpatį, į gilesnį ryšį su tuo, kas žmogų pakylėja.

Vilhelmina jį dar gerai pamena – didingas, išdidus, stovėjęs tarsi sargybinis virš visų dvaro žemių. Tokie ženklai tuo metu kalbėjo daugiau nei žodžiai – jie liudijo laikyseną, laisvę, atsakomybę prieš Dievą.

Deja, taip buvo anuomet. Karo metą atėjus rusų kariams jis tapo taikiniu. Ne simboliniu, o tiesioginiu. Kryžių daužė, šaudė, sprogdino, tarsi tai būtų koks karinis objektas, tarsi jis grėstų sistemai labiau nei tankas. Jų neapykanta nebuvo nukreipta į statinį – ji buvo prieš viską, ką kryžius reiškė: tikėjimą, laisvą dvasią, tiesą.

Ir visgi kryžius laikėsi. Gal dienas, gal savaites – atlaikė smūgius, stovėjo įtrūkęs, apdegęs, bet nepalūžęs, kol galiausiai, pasak Vilhelminos, buvo įveiktas. 

Dabar jo nebėra. Tik žemė prisimena, o žmonių liudijimuose dar tebestovi tas baltas kryžius, kur ir stovėjo, kur šiandien – tuštuma. Bet ir ta tuštuma kalba. Ji kviečia atsiminti. Kviečia statyti ne naujus paminklus, bet grąžinti vertę širdyse.

Zvanas – varpinė, kalbėjusi už visus

Prie senojo dvaro, aikštėje, pasak Vilhelminos, stovėjo zvanas – medinė varpinė. Ji skambėjo, kai mirdavo žmogus, kai gimdavo, kai kviesdavo į maldą, ar tiesiog pietų, nes laikrodžių anuomet nelabai kas turėjo, o viskas turėjo vykti laiku. Varpas jungė laiką, žmones, gyvenimą.

Varpinė buvo kaip susitikimo vieta. Bet ir jį pasiglemžė laikas – ar rankos, kurios griovė. Jis buvo sunaikintas, kaip ir daugelis kitų dvasios ženklų. Jo nebeliko, o su juo – bendro ritmo, vieningo kvietimo, šaknų. Varpinės nebuvimas – tai dar vienas nebylus praradimas. 

Švč. Mergelės Marijos skulptūra Čveroke

Čveroke (kalnas su gojeliu už dvaro pastato) kažkada stovėjusi balta Švč. Mergelės Marijos skulptūra buvo viena tų vietų, prie kurių žmonės eidavo ne tik melstis, bet ir patylėti,  išsikalbėti, padėkoti. Ji stovėjo tarsi motina – ne įsakmi, bet švelni. Šalia buvo ir dar vienas kryžius. Tačiau ir ją, liudininkų teigimu ir ją sovietų valdžia liepusi sunaikinti. Užkabinta trosais ir buldozeriu tempta, griauta, skaldyta. 

Ir tik visai neseniai, po ilgų dešimtmečių, Gintautas Baranauskas ją atstatė. Tai nebuvo tik istorinės atminties gestas. Tai buvo dvasinės struktūros atkūrimas. Skulptūra pažadino erdvę – sugrąžino buvimą. Per ją į šią žemę grįžo galimybė. Ne tik prisiminti, bet atkurti kryptį, Dievo vedimą, kuris buvo čia kažkada.

Mažosios tėvynės šauksmas 

Ne griuvėsiai mus žudo – mus naikina nejautra. Kai nebeskiriame, kas šventa, o kas laikina. Kai tradicija tampa našta, o vertybė – mados priešingybė. Bet šita žemė dar kvėpuoja – per tylą, per ženklus, per atgimusį troškimą jausti, o ne sekti. Būti ne mase, o žmogumi. Tik sąmoningas žmogus gali išsaugoti Mažąją tėvynę – ne geografinę, o dvasinę. Ir tik tada, kai sugrįšime į ją ne tik kūnais, o ir širdimis, galėsime tikėtis naujo vedimo. Nes tai, kas išgelbės, nebus nauja – tai bus tai, ką buvome pamiršę.