Giminė apsaugo
Paskutinis pavasario mėnuo susitikdamas su vasaros pradžia garbina meilę ir šeimą. Pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį papuošė Motinos diena. Jaunosios mamos svajingai glaudė savo mažylius ir sulaukė gėlių iš motinystės džiaugsmu apdovanojusio vyro. Į jaunystę iškeistos vaišingos užstalės vyresniųjų motinų namuose pasipuošė vaikų ir anūkų klegesiu, kurį jos vėl išlydėjo prisimindamos dar jauną ir viską nugalinčią save… Kai kurių keliai jau suko į kapinaites. Minėdami Motinos (Senelės) dieną lankydavo jų kapus. Kepdavo pyragus našlaičiams. Krikšto motinos lankydavo krikštavaikius, o tie jas vainikuodavo. Labanoro apylinkėse jų krėslus išpuošdavo bruknių šakelėm, pataisais, jazminais.
Moterų vardadieniai – šv. Domicelės (V.7), šv. Sofijos (V.15), šv. Elenos (V.22) ir šv. Petronėlės (V.31) įvairiose Lietuvos vietose žymėdavo laiką linams sėti. Šį mėnesį švenčiantys varduves – šventieji daržininkai ar sodininkai. Tomis dienomis reikia uogynus, gėlynus sutvarkyti. Gegužės 13-ą prisiminėme meilės ir laisvės deivę Mildą, visaip ieškojome būdų kuo išradingiau paminėti jos globoje susikūrusių Šeimų dieną (15 d.). Šalia darbų darbelių jausmingieji lietuvaičiai neužmiršdavo ir mylėti. Vakarų komercinėms madoms neparsidavusi deivės Mildos vardo diena – meilės ir laisvės deivės diena. Pagrindinė jos šventykla buvo Vilniuje. Jos diena minima itin gražiu laiku – tuomet, kai pabunda visa gamta, sužydi gėlės, kai visas jos žavesys džiaugsmo šaltiniais užjudina pilkumos skraistę nusimetusias širdis. Senosios kultūros saugotoja Inija Trinkūnienė jaunimui organizuoja Mildos pagerbimo šventę Švenčionių rajone. Šiemet ir O. Drobelienė į Dzūkiją kvietė. Maždaug tuo laiku, senojoje Lietuvoje pagyvenusios moterys supažindindavo merginas su sekančio gyvenimo tarpsnio – moterystės – užduotimis. Tai savotiška insenuacijos (perėjimas į kitą amžiaus grrupę) šventė. O kultūrininkai gal sukurdami šventę bus organizavę kokį meilės poezijos skaitymą?… Pirmomis birželio dienomis saugosime ramią vaikystę, o vasarą pasitiksime pagerbdami Tėvą. Antrą mėnesį iš eilės pagerbiamas šv. Izidorius – artojas. (V.15). Jis globojo darbus, nulemiančius derlių. Gerai suarta dirva dar nelemia gero derliaus.
Gegužę tvirtas sėjėjas beria grūdą į gyvybės pradžią – motiną Žemę. Neužmirškime šį mėnesį pagerbti gimdytojos Motinos ir visa ko iniciatorės, meilės ir laisvės globėjos Mildos. Sėjėjui – Tėvui duoklę atiduosime birželį, kuomet jis jau bus pailsėjęs po didžiųjų darbų.
Šias šventes švęsti reikia, kad nenutoltume nuo savęs, kaip sako psichologė M. Strekalova, savo tapatybės. Santykiai su tėvais – tai dirva, kurioje mes augame. Kaip dirva, ji negali pakeisti žmogaus esmės, jo gyvenimo kelio. Gėlė išliks gėle, į kokią dirvą ją bepasėtumėte. Ji nenustos būti gėle, gali tik priklausomai nuo dirvos išaugs graži arba skurdi, kreiva. Tik tai priklauso nuo mūsų tėvų. Tėvai yra kaip savotiškas filtras. Kažką praleidžia, kažko nepraleidžia ar praleidžia viską. Dirva – tai toks metaforiškas vaizdas, o tėvai yra sąmoningi žmonės. Sakoma, kad kai tėvai auklėja vaiką nesuvokdami to, tuomet vaiko, kaip asmenybės, formavimąsi veikia protėviai. Nežinia kaip yra iš tikro, bet Vedos, šamanai sako, kad mus veikia septynios kartos, 126 žmonės. Pasak jų kiekviena karta veikia savaip į žmogaus asmenybę įnešdama vis kitokį aspektą. Vienas aspektas – gebėjimas gauti žinias ir mokytis; kitas aspektas – kurti santykius, grožį, harmoniją šeimoje. Kita karta atsakinga už gebėjimą vystyti talentus. Šiuos dalykus vysto vis skirtingos mūsų protėvių kartos. Pasąmonės lauke egzistuoja tam tikri vaidmenys, subasmenybės ir ne vien tėvai juos įtakoja. Tėvai savo vaikus įspėja ko nors nedaryti, su kuo nors nebendrauti, bet geriausia, ką tėvai gali padaryti – tai tiesiog laiminti vaikus kiekvieną dieną. Tai apsauga vaikui.
Pasak senųjų įvairių tautų mąstytojų, ryškiausia žmogaus problema glūdi artimiausiose kartose. Išsirikiuoja mama, senelė, prosenelė ir kitos jos septynių kartų moterys, bet devynis mėnesius vaiką ir mamą jungusi bambagyslė daro savo. Tai tik per moteriškąją pusę. Nereikia galvoti, kad darbas su giminės jėga yra panacėja nuo visų asmenybės ypatumų, kurie kelia sunkumų gyvenime. Darbas su gimine duoda naują požiūrio kampą į problemą, suteikia naują savęs matymą. Giminės istorija, ten užkoduotos programos gali atsispindėti žmogaus elgesyje, kalboje, įpročiuose. Šis reiškinys dar vadinamas sąmonės virusu.
Psichologė M. Strekalova sako, kad „ryšys su gimine saugo žmogų nuo socialinio poveikio. Pavyzdžiui, yra vyresnių žmonių, kurie jau 2–3 mėnesių būdavo atiduodami į darželius ir net savaitinius. Tokius vaikus auklėjo ne tėvai, juos auklėjo sociumas. Jei mes neprisimename savo protėvių vardų, vadinasi, giminė yra neapsaugota, neapsaugotas ir žmogus. Giminė, kuri prarado savo šaknis, negali apsaugoti žmogaus nuo socialinių virusų. Lyg ir medis be šaknų. Giminė siekia vieningumo. Jeigu giminė tvirta, neįtikinsi žmonių eiti kariauti, žudyti kitus. Kai giminės linijos yra tokios išbarstytos, sugriautos, nenuostabu, kad aplinkui tiek daug priešiškumo, agresijos. Kai žmogus yra apsaugotas, jis nori susijungti su savo tauta, tapti jos dalimi. Daugelio mūsų šaknys eina į įvairias tautas, jeigu yra vieninga, rami giminės linija, niekam nesinori kariauti su kitataučiu, o kam? Tvirtų giminės linijų turėtojų sociumas taip stipriai neveikia, tokius žmones sunku įtraukti į priešiškus judėjimus.“
Pragmatiškai vertinant šias šventes – tai atodūsiai tarp didžiųjų darbų, pagalba gyviems ir pagarba mirusiems, ryšių tarp kartų kūrimas. Jei senųjų kartų artimųjų neatsimename, skaitykime mitologiją – kaip visa ko pradžią. Jei tingime skaityti – dalyvaukime kalendorinėse, etnografinėse šventėse ir ieškokime savasties. Suprasdami kas esame, lengviau pritapsime gyventi.
