Pasiklausai radijo, pažiūri televizijos laidas ir supranti, kad protingi žmonės jau viską suskaičiavo: kiek šiemet bus išleista pinigų Kūčioms, Šv. Kalėdoms, Naujiesiems metams, ką dėsim ant šventinio stalo, ką pirksim. O pirksim vis daugiau, prašmatniau: sušiai, krevetės, tunai, lašišos, egzotiški vaisiai, daržovės, saldumynai.

Silkė, tiek metų karaliavusi vos ne kiekvieno Kūčių stalo centre, užsiklojo „patalais“ ir nė krust. Kur jau čia jai lygintis su visa ta gausybe, grožybe, brangybe.

Mes buvome arčiau žemės, viskas buvo daug paprasčiau. 

Pats gamtos liūdnumas. Diena pramerkia akį, pažvelgia į nuo šalčio užbaubėjusius trobos langus ir jai gražu: tulpės, lelijos, neregėti vaizdai ir peizažai. Nereikia nė užuolaidų, jų ir nebuvo, gal vienoj kitoj troboj – trumpos, ligi pusės lango. O kiek ruošos, darbų darbelių laukia. Stalas, suolai, grindys nudremžti, numazgoti džiūva, šviečia geltonumu.

Ant pečiaus šonus šyla nurengtos pagalvės. 

Iš pat ryto diedukas kerta upėj eketę, neša vandenį, kuria pirtį.

Mama spėriai sukasi prie pečiaus, jai talkina bobutė, tai bulves nulupa, supjausto, tai burokėlį sutarkuoja. Ruošia „silosą“ – mišrainę, įdeda didelę saują nuspaustų raugintų kopūstų, įberia baltų virtų pupelių, įpjausto raugintų agurkų. Smulkiai sukapoja svogūno galvą ir iki rusvumo pakepa su aliejumi, dar karštą užpila ant mišrainės, pasūdo, patiekalas gatavas. Kepamų svogūnų kvapas per pusę kaimo pasklinda iš kamino, užuodžia visi, kas nosis turi.

Pietums verda „žiūrę“ – sriubą iš silkės galvų, uodegų ir saujos džiovintų baravykų, svogūno, o kad lėkštėj „dangaus“, tai yra dugno, nesimatytų, užplaka pakepintais miltais, įmeta lauro lapų, pipirų. Prie sriubos tinka su lupenom virtos bulvės.

Tėvas, apėjęs tvarte gyvuliukus, parneša kuokštą kvapnaus šieno. Nukelia nuo aukšto kelias beržines vantas.

Merkiasi diena. Senam kibire su smėliu tėvas pastato nedidelę eglutę. Puošiam ją su sese tuo, ką turim: keli žaisliukai, blizgus „lietutis“, sauja saldainių, kuriuos taip maga paragaut. Liūdnoka eglutė. Mama iš spintos ištraukia tris ritinėlius tampraus, spalvoto popieriaus: rausvą, baltą ir žalią. Sesė moka karpyt snaiges. Sulanksto popieriaus kvadratėlį, lenkimo vietoj pakarpo įvairių formų skylučių, išskleidžia – tikrų tikriausia snaigė, spalvota. Nušvinta mūsų eglutė, diedukas sakė: „Gražu“.

Bobutė su dubeniu ir kočėlu įsitaiso lovoj, trina nuplikytas aguonas, paragaut neduoda. 

Mama mums neleisdavo dūkt, lakstyt per lovas, patalus, bet dabar reikia mūsų pagalbos. Nuo pečiaus ant lovos pasišokėdamos lekia pagalvės, mes jas kedenam, grūdam į užvalkaliukus, tiesiam paklodes, maunam apklotų užvalkalus, dūkstam, lenktyniaujam, kuri greitesnė. Kai viską sutvarkom, pavargstam, lipam ant pečiaus, pakišam kojas po avikailiu, sušylam ir … užmiegam.

Kai diedukas praneša, kad pirtis gatava, galima praustis, vyrai eina pirtin. Po pažastimi į rankšluostį suvynioti apatiniai, vantos, dubenys su muilu. Vyrai ilgai prausiasi, vanojasi, grįžta įraudę, dar nuo slenksčio sušunka: „Ačiū už pirtį“. Bobutė atliepia: „Į sveikatą“.

Mes prausiamės greitai, visur šalta, tamsu. Gerai, kad namie tėvas pakūreno pečiuką, nes naktį šals, dangus žvaigždėm nusėtas.

Ant stalo paskleistą šieną mama užkloja balta staltiese, deda plotkelę – kalėdaitį ir lėkštutę „dūšelėms“, kur naktį ateis kūčiavot. 

Vėlai sėdam prie stalo. Persižegnojus ir pasimeldus, iš tėvo rankų atsilaužiam po gabalėlį kalėdaičio.

Man sriuba, mišrainė ir džiovintų su aliejumi paruoštų užkanda, jau valgyta per pietus, todėl visai neįdomi. Ant prieždos sukurtam laužely didelėj keptuvėj kepa tešloj apvelta silkė, riebi, šviesi, o aplinkui skrunda virtų bulvių griežinėliai. Dar mama iš pečiaus ištraukia katiliuką šiltos, birios perlinių kruopų košės, valgom, užsigerdami sirupu – iš virinto, gerai pasaldinto, atvėsinto šulinio vandens.

Mama neša valgius vieną po kito. Avižų kisielius man neskanus, pilkas, karsteli, o iš spanguolių – tirštas, raudonas, drebantis, tikras skanumėlis. Labiausiai su sese laukiam aguonpienio su kūčiukais. Kūčiukus mes iškepėm gal prieš savaitę. Tešla mielinė, saldi, su aguonom. Atgnybi šmotelį tešlos, tarp delnų suvolioji volelį, mama supjausto su peiliu, deda ant miltais pabarstytos skardos ir iškepa pečiui, didelių ir mažiukų. Tų didelių paberdavo ant stalo prie miežinės, morkinės kavos ar džiovintų vaisių kompoto. Mažus kūčiukus merkiam į aguonpienį. Valgom viską lėtai, neskubėdami, tarsi ragaudami.

Vakarienės pabaigai diedukas iš lovos galvūgalio ištraukia didelį geltoną antaninį obuolį, perskelia į kelias dalis, troboj pasklinda gaivus aromatas, nustelbdamas kitus kvapus.

Gal kad po pirties, gal nuo aguonpienio visi greit palaimingai užmiega. Po kurio laiko nubundu nuo keisto garso, o burnoj toks sūrumas, rodos, tuoj druska pabirs iš akių ir ausų. Noriu gert. Blausioj mėnesienos šviesoj sliuogiu nuo lovos, šlepsiu link virtuvės. Prie stalo nieko nėra, „dūšelės“ nekūčiavoja. Kertėj, kur kabo kibiras su vandeniu, stovi kažkas didelis ir baltas, o palubėj girdisi tik „gurkt“, „gurkt“. Kas tai? Spoksau išpūtus akis, nekvėpuodama… ir tada tas baltas iš lėto pasisuka į mane ir ramiu tėvo balsu klausia: „Ir tu, vaikeli, nori gerti?“

Pasemia sklidiną puodelį vandens. Išgeriu visą. Tėvas palydi ligi lovos, užkelia, apklosto, pabučiuoja ir sako: „Miegok. Su šventom Kalėdom“.