Apie ką byloja žaizdre rusenančios žarijos, kraštietis kalvis Raimondas ŽIEVYS galėtų pasakoti ilgai. Darganoti ir tamsūs rudens vakarai jam visai neilgi, šnekučiuojantis su liepsna ir metalu, kai jo „Skraidančioje kalvėje“ gimsta nauji ir neregėti darbai, jungtys bei formos. Pasak meistro, seniau net neįsivaizdavo, kad metalo pasaulis toks slėpiningas ir paveikus. Toks jautrus.

„Žaizdrą kūrenu kasdien. Darbo daug: vieni užsakymai keičia kitus, skatindami aktyviai mąstyti, veikti ir kurti. Kartais sunkoka spėti visur, nes terminai įpareigoja. Kalvė veikia ne 8 valandas, o 13 ir daugiau. Kai užbaigi pagaliau tai, ką žadėjai žmogui, dūšioje šventė. Toks gerumas apima, kad išsakyti negalima jokiais žodžiais. O tada vėl skubi prie naujų darbų.

Veiklos daug – numatomas darbas projektuose, vienas iš jų – su Linkmenų bendruomene. Teks kurti reklaminį plaktuką „Plaktukų muziejui“. Turime nemažai planų ir kūrybinių idėjų su bendraminčiu menininku Albertu Danilevičiumi. 

Intensyviai kuriu įvairius suvenyrus ir apdovanojimus, skirtus festivalių ir įvairių švenčių nominacijoms bei atskiroms veikloms įamžinti. Gaila, bet kol kas, dažnai kalvėje sukuosi vienas, neturiu nuolatinio padėjėjo, pasekėjo. Kažkiek į kalvystės amatą įsitraukia vyriausias sūnus, skatindamas mane projektuoti dideles skulptūras, kūrybinį procesą nukreipti dar įdomesne linkme. Bet tai – ateities dalykai.

„Skraidančioje kalvėje“ dažnai vyksta edukacijos jaunimui. Atvyksta moksleiviai ir pedagogai, susipažįsta su mano kūrybine aplinka, noriai stebi vieno iš seniausio pasaulyje amato ypatumus. Kad taip kažkurį jaunuolį įkvėptų, „užkabintų“ metalo pasaulio vingrybės ir kūrybinis noras! Visada laukiu mokinio, laukiu pasekėjo ir neapleidžia viltis, kad jis atsiras, perims mano gebėjimų dalį, subtilybes, patarimus.

Kartais pasitraukiu nuo žaizdro, trumpam užsuku į medžio dirbtuvėles. Padrožiu, pasikalbu su medžiu, tai – mano sena silpnybė. Planų turiu begalę, turiu stakles, bet rimtesniems darbams labai stokoju to ypatingo laiko. Žiemą bus kažkiek ramiau, mažiau stambesnių užsakymų kalvėje, tada gal ir su medžiu daugiau draugausiu. Gal…“, – teigė kalvis Raimondas Žievys, visai neseniai debiutavęs kaip aktorius trumpo metražo muzikiniame-vaidybiniame filme „Skrybėlaitė“. Tai dar vienas naujas meistro amplua. Kas žino, kiek talentų laikas atvers Raimondo asmenyje… Kalvis, skulptorius, pilotas, muzikantas, aktorius. Graži ir turtinga puokšė talentų, Aukščiausio dovanotų ir nepagailėtų vienam žmogui.

Kalbėdamas apie šimtmečiais išliekančius svarbius amatus, meistras prabyla apie popierinį laikraštį, mėginamą išstumti greito laiko ir patogių išmaniųjų technologijų, apie laikraštį, kuris jau tampa klasika: „Spauda, kaip arklas žemei versti, kaip sėjamas grūdas, kad užaugtų duona – nemirtingi ir reikalingi. Patogumai žmogui neduoda tikrų dalykų. O kaimo žmogui rankose šlamantis popierinis laikraštis – meditacija, dvasinė atgaiva. Duonos riekės niekas nepakeis, popierinės spaudos irgi“, – tvirtino Raimondas, likdamas ištikimas klasikai visose gyvenimo srityse ir svajodamas apie būsimą nukaldintų saulučių parodą.