„Kai bus nukirstas paskutinis medis, kai bus užnuodyta paskutinė upė, kai bus sugautas paskutinis paukštis (ir sunaikintas paskutinis vilkas), – tik tada jūs suprasite, kad pinigai nevalgomi“ – sako indėnų išminčiai… Karštos diskusijos visuomenėje dėl augančios vilkų populiacijos ne visiems gamtininkams suprantamos. O stebinantis vilkų elgesys – brovimasis į žmonių gyvenamas erdves ar išpuoliai prieš naminius gyvulius – realiai paaiškinami. 

Apsidairykite aplinkui ir liaukitės panikavę, nes tokią plėšrūno elgseną išprovokavo beprotiškas miškų kirtimo vajus, kuriam nesiliaujant, jau beveik neliko ramių, ūksmingų ir atokių miško vietovių, normalių saugumo zonų vilkų populiacijos gyvenimui. Miško kirtimų plynės per visą Lietuvą, o ir Europą, tik liudija varganą situaciją, o vilkai, vieni iš pirmųjų žvėrių, paskelbusių SOS savo elgsena. 

Gebantys naršyti interneto platybėse galėtų rasti daug daugiau tai liudijančių pavyzdžių ir atmerktomis akimis įvertinti ryškėjančias problemas.

Lengviausia apkaltinti laukinį žvėrį ir Valstybę, „nes nieko nedaro dėl žmonių gerovės“. Tiesiog atėjo laikas visiems gyvulių laikytojams ūkiuose galvoti apie bandų saugumą, ir tradiciškai, kaip darydavo senovėje, uždaryti tvartuose nakčiai. Ir prieš šimtą metų vilkas buvo mėsėdis, pjaudavo ir išpjaudavo paliktus gyvulius, o kartais ir šunelius iš kiemų išsinešdavo. Apie tokius atvejus pasakojo mūsų seneliai, o mes, neapdairiai naikindami miškus, tik paaštrinome vilko medžioklės instinktus ir jo aršią kovą dėl išlikimo.

Paminėsiu, kad vilkai pagal Europos Sąjungos teisės aktus yra pripažinti rūšimi, kurią privaloma ginti ir saugoti. Tai įrašyta Berno konvencijoje (Europos laukinės gamtos ir natūralių buveinių apsaugos konvencija),

kurią Lietuva ratifikavo dar 1996 metais. Vilkas yra įtrauktas į II-ą konvencijos priedą kaip griežtai saugoma rūšis. Man atrodo, kad nebereikia aiškinti, kodėl.

Visgi šis konvencijos straipsnis Lietuvoje… netaikomas! Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, kažkokiais mistiškais būdais buvo susitarta dėl išimties. Todėl vilkų medžioklė mūsų šalyje nebuvo uždrausta. 

Atmosferą vilkų klausimu toliau kaitina ūkininkų skundai, dėl kurių diskutuoja aukščiausio rango ES politikai.

„Vilkų gaujų koncentracija kai kuriuose Europos regionuose tapo realiu pavojumi gyvuliams ir galbūt žmonėms“, – teigė ES vadovė. Tačiau kai kuriose vietovėse ir valstybėse galimos įstatymų išimtys, tad U. von der Leyen paragino „valdžios institucijas imtis veiksmų, kur to reikia“. Ji pridūrė, kad dabartiniai ES teisės aktai jau leidžia tai daryti. Europos Komisijos (EK) pirmininkė ragino vietos bendruomenes, mokslininkus ir pareigūnus iki rugsėjo 22 d. elektroniniu paštu pateikti duomenis apie vilkų skaičių ir jų poveikį. Gavusi šią informaciją, Europos Komisija nuspręs, kaip pakeisti vilkų apsaugos įstatymus, „kad prireikus būtų numatytas didesnis lankstumas“. Visgi, niekur nedingo iš mokslininkų patyrimų žinios Jeloustouno nacionalinio parko istorija – kaip geras pavyzdys, kokį svarbų vaidmenį ekosistemoje vaidina vilkai, kokią įtaką jie turi jos sureguliavimui, ir kaip gamtos pusiausvyra gali būti visiškai pažeista, eliminavus vieną iš gyvūnų rūšių, šiuo atveju – vilką. Tai istorija apie vilkų išnaikinimą ir jų reintegravimą (populiacijos atstatymą vietovėje naujai). Jeloustoune (JAV) vilkai grąžino upes į savo vagas. 

Sigita Telyčėnaitė. „Mūsų Ignalina"