Kasmet vėlyvuoju rudens metu ir pavasarį vairuotojai neretai keliuose susiduria su laukiniais gyvūnais. Vien pernai užregistruota 1600 susidūrimų su žvėrimis. Pastaraisiais metais, kaip panacėja atbaidyti žvėrims, prekeiviai siūlo įvairių ultragarsinių švilpukų modelius, kurių kaina nuo kelių iki kelių šimtų eurų. Ar jie realiai atbaido nuo netikėtai ant kelio iššokusius žvėris, bent biologai tikrai negali patvirtinti. Remiamasi amerikiečių atliktais tyrimais su baltuodegiais elniais, kai gautas rezultatas vos ne 100 proc. tai patvirtinantis, nes esą nebuvo susidūrimo su žvėrimis. Žinoma, jei tuos švilpukus gaminanti firma finansavo ir tyrimus, tai turėtų nestebinti ir rezultatai. 

Visi prisimena, kai dar visai neseniai intensyviai buvo reklamuojami ultragarsiniai prietaisai pelinių graužikų, kurmių atbaidymui. Teko ir man susigundyti ir išbandyti. Jokių atbaidymo ženklų, iš daržo atbaidant kurmius, nepastebėjau. Po kurio laiko jie net išvertė patį prietaisą, nors jis įsmeigtoje vietoje turėjo veikti itin efektyviai. Pamenu, kai dirbdamas Ignalinos žuvininkystės ūkyje, buvau pasiųstas į tobulinimosi kursus į prie Maskvos esantį miestą Rybnoje, kur įsikūręs Visasąjunginis žuvininkystės institutas. Ten buvo pademonstruotas ultragarsinis įrenginys (kiek pamenu – „Plios“), sukurtas pramoninei žvejybai vidaus vandenyse. Buvo aiškinama, kad prietaisą panardinus į vandenį ir jį įjungus, žuvys ners link pastatytų tinklų. Ir kas dar įdomu, kad pagal tai, kaip žuvys reaguoja į impulsų dažnį, esą būtų galima selektyviai gaudyti norimas žuvų rūšis. Bet praėjo daugiau nei 40 metų, bet taip ir neteko rasti informacijos, kad pramoninės žuvys buvo žvejojamos ultragarso pagalba. Arba nepasiteisino tas būdas, arba buvo išsigąsta, kad bus masiškai naikinami žuvų ištekliai. 

O grįžtant prie žvėrių atbaidymo švilpukais, tai rimtai pagalvojus, ko gero, galima su palyginti nedidelėmis lėšomis galutinai įsitinkinti, ar jie tikrai yra efektyvūs, ar tai tik dar vienas blefas. Tereikia užtverti nedidelį miško plotą su per vidurį einančiu keliu, įkurdinti ten atitinkamą žvėrių skaičių, pageidautina pagal rūšis (briedžiai, elniai, stirnos, šernai) ir gal net pagal skirtingus ultragarsinius dažnius (kaip buvo bandyta su žuvimis), ir, pastačius stebėjimo kameras, judant transportui pirmyn atgal, atlikti tyrimus. Tuomet gana greitai paaiškėtų, ar švilpukai efektyvūs. Jei miško gyvūnai reaguoja į ultragarsą, tai tikriausiai yra kiekvienai rūšiai nevienodas ultragarso virpesių dažnis. Tai nekainuotų milijonų ir Susisiekimo ministerijai nebūtų didelė finansinė našta. O dabar, įsigiję švilpukus, nežinome, ar jie bent priverčia suklusti gyvūnus vienai kitai sekundei, ar bėga tolyn nuo dirgiklio, ar iš vis į tai reaguoja. Gali atsitikti, kad prekeiviai švilpukus Seimui siūlys įteisinti įstatymiškai, o policija bus priversta bausti vairuotojus, neturinčius švilpukų. Tai visai nenustebintų, nes griežtinti, drausti ir bausti mūsų parlamentarams – įprastas reikalas. Tiesa, dabar, kol kas, policija reidų metu švilpukus dalina nemokamai. Dabartiniu metu pasikliauti, kad ultragarso švilpuko dėka saugiai važiuosi didesniu greičiu prietemoje, nakties ar paryčio metu – jokiu būdu negalima. Itin, kai tiek daug turime kanopinių žvėrių, o rudenį, kai rujoja elniniai, reikia vairuoti labai atsargiai. Svarbiausia, kad transporto priemonė turėtų patikimas padangas, švarius langus, gerai dirbtų langų valytuvai, būtų stiprios šviesos. 

O medžiotojai jau nepajėgia ženkliai sumažinti elninių žvėrių populiacijos. Dar prie to prisidės, kad Seimas neįteisino galimybės medžiotojams naudotis naktiniais taikikliais. Kažkoks „žaliasis“, matyt, įtikino seimūnus, kad žvėrys naktį turi miegoti, kas absoliuti netiesa. Jie kaip tik naktį ir yra labiausiai aktyvūs. Dabartinis Seimas dar kartą parodė, kad nepasitiki savo šalies žmonėmis. Mąstoma inertiškai: esą leidus medžioklėje naudoti naktinius taikiklius, bus masiškai neteisėtai medžiojama (brakonieriaujama), iššaudyti visi žvėrys, jie esą susirgs nemiga, nes naktimis juos šaudys. Tai tokia įvairiose gyvenimo srityse mūsų demokratija.

Pranas Zubrickas. „Mūsų Ignalina"