Savaitę prieš Jonines turiu tokią tradiciją automobilyje klausytis Latvijos radijo antrosios programos. Ne tik todėl, kad mokausi kaimynų kalbos. Tiesiog broliukai moka sukurti fantastišką nuotaiką Ligo ir Janių šventės laukdami.

Kiek dainų sukurta, kiek daug atlikėjų ir kolektyvų apie tai dainuoja? Beveik visos kaimyninės šalies radijo stotys sugeba jomis užpildyti savo eterį. Visa Latvija ligoja, kitaip tariant panyra į šventinę transo būseną ir išnyra kažkur po geros paros. Neveikia net vaistinės ir degalinės. O Lietuva, artojų kraštas? Ir tada galvoju, o kiek aš žinau lietuviškų dainų apie Joninės? Bet į galvą ateina tik viena, kažkada legendinės „Armonikos“ ansamblio sudainuota: „Buvo naktys švento Jono …“.

Prieš beveik 20 metų, kai dar dirbau Savivaldybių asociacijoje, kartu su TV3 komanda dėjome pastangas, rinkome parašus, kad Seimas papildytų švenčių įstatymą dar viena laisva diena – Joninėmis. Skeptikų ir prieštaraujančių tada buvo nemažai. Abejojantys tikino, jog lietuviai per daug ilsisi ir per mažai dirba. Tad kam tos šventės? Kam tos išeiginės? Užsiveskim klaikiai kaukiantį trimerį ir pjaukim sausros nukankintos žolės likučius. Spauskim apsukas taip, kad kaimynams ausų būgneliai sprogtų. Tą mes tikrai mokam. Bet ligoti širdimi (latviškai – švęsti Jonines) mums dar ligai teks mokytis.

Visgi prieš 20 metų Seimas rėmėsi sveiku protu ir įteisino šią šventę, nes per Jonines jokio produktyvaus darbo nebūna. Jaučiuosi prie to stipriai prisidėjęs.

Šiandien krašto miestai ir miesteliai lenktyniauja, kas surengs gražesnę šventę, kas pasikvies daugiau žinomų atlikėjų, kas iššaus daugiau fejerverkų. Bet kaip besistengtume, latviams šiuo klausimu niekada nebūsime konkurentais. Vis viena, norėdami pajusti Ligo dvasią, tikrų Joninių įspūdžių, lėksime į Rygą ar Liepoją. Tačiau ta viena daina apie švento Jono naktis yra geriau negu nieko. Tai laiko ženklas, kad esame be galo užimti darbo reikalais ir švęsti nėra ko? Jonas Krikštytojas, kurio gimtadienį švenčiame per Jonines, ko gero, mums geriausias pusiausvyros žmogaus pavyzdys. Kiekvienas žodis, kiekvienas darbas turi būti atliktas laiku ir vietoje. Kas per daug – nėra nuo Dievo.

Kažkada lietuvius Europa kaltino, jog šie nesukuria aukštos pridėtinės vertės darbo vietų, kad darbo našumas menkas, konkuruoti gebam nebent pigia jėga. Bet mes juk stengiamės prieš pasaulį atrodyti darbštūs. Gal net per daug? Šią savaitę valdžios rūmuose užgimė pataisyta mokesčių pertvarka, kuri daug dirbančius privers dar daugiau dirbti. Viskas atrodo panašiai kaip Lewis Carroll’o „Alisoje“, kai karalienė rodė triušio pavyzdį: „kartais tenka bėgti iš visų jėgų, kad liktum bent toje pačioje vietoje“. Bėgiojame daug, bet jaučiamės, lyg stovėtume vietoje? Tada kyla noras dar daugiau dirbti, nes esą kiekybė pereina į kokybę? Tauta nyksta, o išlaikyti išsipūtusį valdžios aparatą reikia. Vadinasi dirbsime dar daugiau, o piniginėse bus dar mažiau.

Panašu, kad mokesčių reforma galutinai pribaigs vidutiniokų klasę. Ko gero toks tikslas ir yra. Tie, kurie dirba sau, smulkūs ir vidutiniai verslai sėkminga grįš į 90-tųjų stiliaus pogrindžio šešėlį. O kam dalintis, jei pragyventi oriai sunku? Valdžia taip pat deda pastangas, kad grįžti į pogrindį nepavyktų. Ekonomikos ir inovacijų ministerija pasiūlė smulkiesiems dar vieną naujovę – jų buhalteriją tvarkys dirbtinis intelektas (DI). O DI šiandien jau užėmė Dievo vietą: niekas nuo jo budrios akies neišsisuks.

Iš visų akcentų, kuriuos spėjau išgirsti diskusijose apie mokesčių reformą yra ta, jog Vyriausybė padidino ribą, nuo kurios teks susimokėti NT mokestį, o tai reiškia, kad prie idėjos turėti visuotinį NT mokestį bus einama lėčiau.

Šalies vadovas Gitanas Nausėda antradienį, birželio 20 d., Seime skaitė savo ketvirtąjį metinį pranešimą. Jame didelį dėmesį skyrė ne tik užsienio politikai, tebevykstančiam pražūtingam karui Ukrainoje, bet ir Lietuvos politiniam laukui. Vieniems pasirodė, jog pagaliau šalies vadovas pabudo iš miego ir pažėrė daug kritikos, o kitiems – jog nieko naujo nepasakė ir kritikuodamas valdančiuosius, ėmė ruoštis rinkimų maratonui.

Tačiau ne tik politiniai, bet realūs pasėlių laukai Lietuvoje atrodo prastai. Sausros padarinius pajausime pieno ir duonos kainose jau netrukus. Jei ūkininkai sugeba prigriebti tik vieną ruloną iš hektaro, vietoj 6 tai kas bus toliau? Valdžia ir gamta galutinai pribaigs gyvulininkystę. Ekstremalios padėties visoje Lietuvoje skelbti niekas nesiruošia. Kam papildomos išlaidos kompensacijoms, geriau siaurinti Vilniaus gatves? Prekybos centrai pieno atsiveš iš Lenkijos ir Latvijos.

Tai, kad pieno ūkiai nereikalingi, niekam ne naujiena. Apie tai išgirdome dar ankstyvą pavasarį. Valdžiai geriau pelkės, nei karvės, nes gyvuliai “skleidžia emisijas”. O tai pelkės metano dujų neskleidžia? Parduotuvėse pienas nepinga ir tiek. Viskas panašiai kaip degalinių švieslentėse ir Ignitis sąskaitose: kai kyla kainos – tai iš karto, jei krenta, tai per metus, jei apskritai kada nors nukrenta.

Seimo nariai praėjusį pirmadienį įregistravo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama uždrausti įprastose parduotuvėse pardavinėti elektronines cigaretes. Pataisos numato galimybę įsigyti elektronines cigaretes tik vaistinėse, turint išrašytą gydytojo receptą. Manau, kad ne ten reikia pardavinėti elektronines cigaretes.

Patogiau būtų – degalinėse ir kuo arčiau mokyklų, kurios ir taip skelbia pavojų dėl nebekontroliuojamo narkotikų vartojimo. Tai labiau atitiktų šios kadencijos Seimo darbų dvasią. Bet jeigu vaistinėse – tai pagalvokim, koks kontingentas šalia jų rinksis? Ir kas išrašys receptus? Ir kaip turėtų jaustis močiutė su receptu rankoje, šalia raumeningo galiūno, kuris priklausomas nuo chemijos?

O dėl Joninių dvasios, tai kitąmet reiktų pasistengti ir prisiminti daugiau dainų apie tai. Gal būt jaunimas sukurs naujų? Gal vertėtų pasimokyti iš brolių latvių kaip geriau sukurti šventinę Ligo dvasią?

Gerų, ramių ir svarbiausia blaivių Joninių švenčių!

Gintaras Mikšiūnas ("Švyturio laikraštis")