Jaunų žmonių trūkumas: kaip pritraukti jaunimą į žemės ūkį?
Žemės ūkis yra viena iš svarbiausių Lietuvos ekonomikos šakų, tačiau pastaraisiais metais vis labiau jaučiamas jaunų žmonių trūkumas šiame sektoriuje. Kodėl jaunų specialistų, jaunųjų ūkininkų yra ne tiek daug, kiek norėtųsi. Apie tai kalbiname teisininką, kibernetinio saugumo specialistą Saulių Narbutą, kuris atskleidžia situaciją apie jaunų žmonių mąstymą ir pasirinkimus. Įdomu tai, kad Saulius pats aktyviai stebi, kas vyksta su žemės ūkiu, tarsi svarstydamas naujų iššūkių pasirinkimą.
– Esate jaunas žmogus, kaip manote, kodėl jaunimas dažnai renkasi miestą, o ne kaimą?
– Manau, kad vis dar gyvuoja stereotipas, jog kaimiškojoje vietovėje yra žemas atlyginimas. Jaunimas nežino, kad kaime taikomos inovacijos, o inžinerines ar su žemės ūkio verslais susijusios inžinerinės profesijos yra gerai apmokamos. Jauni žmonės dažnai nori dirbti ten, kur uždirba daugiau pinigų. Kita priežastis yra sunkus darbas. Darbas žemės ūkyje, priklausomai nuo specifikos, yra fiziškai sunkus, reikalauja daug pastangų ištisus metus ir, neabejotinai, daugybės įvairių krypčių žinių. Jaunimas dažnai bijo, kad toks darbas bus per sunkus ir nepatrauklus, juk jaunystėje svarbu ir kultūrinis gyvenimas, naktinis šurmulys, pramogos, ko kaimiškojoje vietovėje nebūna. Dar viena priežastis yra perspektyvų stoka. Kiekvienas norime dirbti toje srityje, kur yra daug galimybių kilti karjeros laiptais.
– Su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos ūkiai?
– Žemės ūkyje karjeros galimybės yra ribotos. Šiandien mūsų šalies statistika nėra džiuginanti. Nemažai smulkų, vidutinių ūkių sunkiai išgyvena. Pervertus statistinius duomenis, pastebima tendencija, jog studentų skaičius žemės ūkyje Lietuvoje kasmet mažėja. Per pastaruosius penkerius metus šis skaičius sumažėjo kone tris kartus. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatų apžvalga rodo, jog 2023 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Lietuvoje yra 10 universitetų, kurie siūlo žemės ūkio studijas. Šiuose universitetuose studijuoja apie 3 500 studentų. Didžiausią žemės ūkio studentų skaičių turi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Šiame universitete studijuoja apie 2 000 studentų. Antrąją vietą užima Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institutas, kuriame studijuoja apie 500 studentų. Kituose universitetuose studijuojantys žemės ūkio studentai sudaro nedidelę dalį visų studentų. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete studijuoja apie 100 žemės ūkio studentų, o Kauno technologijos universitete – apie 50 studentų. Situaciją apsunkina ir tai, kad Lietuvos ūkininkai susiduria su įvairiomis problemomis, kaip antai dideli gamybos kaštai, socialinės problemos, pensinio amžiaus ūkininkų skaičiaus augimas, darbo jėgos trūkumas, klimato kaita, nederlingos žemės, bioįvairovės mažėjimas, o svarbiausia informacijose stoka. Lietuvos ūkininkų protesto akciją prieš žemdirbiams nenaudingus valdžios sprendimus palaikiau, tačiau, manau, kad bendravimas, sprendimų paieška ir verslumo įgūdžių stiprinimas padėtų spręsti šias problemas. Stipendijos gali paskatinti jaunus žmones rinktis žemdirbiškas specialybes, tačiau jos negali garantuoti, kad šie žmonės dirbs žemės ūkyje po studijų. Veikiau šių studentų tėvai jau yra ūkininkai, besistengiantys perduoti ūkius savo sūnums ir dukroms. Parama jauniems ūkininkams gali padėti jiems pradėti savo verslą, tačiau ji negali užtikrinti, kad bus sulaukta sėkmės.
– Ar pastebimas atotrūkis tarp stambaus ir smulkaus ūkio?
– Tas atotrūkis išties labai stiprus. Valstybė tarsi imasi priemonių, kad ta atskirtis tarp smulkaus ir stambaus ūkio mažėtų, bet ji realiai kalbant, nepakankama, o dažnu atveju smulkūs ūkiai ne visada pasinaudoja parama. Dažnai trūksta informacijos, o neretai ir finansinio raštingumo, administracinių įgūdžių. Yra labai sėkmingų įmonių, kuriose taikomos inovacijos, vystoma mokslo ir verslo bendrystė. Koncernai, agroverslai geriems specialistams išmoka tikrai nemažus darbo užmokesčius, tačiau apie tai ne visi žino. Tai stambių verslo įmonių sėkmės raktas, nes jos turi daugiau galimybių laviruoti. Neretai agroverslai valdo dešimt ir daugiau žemės ūkio bendrovių, kurioms lengviau dalyvauti paramos teikimo priemonėse. Tas skirtumas tarp stambių ir smulkių ūkių, manau, didės ir toliau. Bet kad ūkiai nenyktų, valstybei būtina sudėti saugiklius į taisykles ir aprašus. Galiausiai, kad būtų finansuojama ir pagalba smulkiems ūkiams ruošiant projektus. Jokia paslaptis, kad yra prisisteigę įvairių projektų rašytojų, rengėjų. Tai nėra blogai. Bėda ta, kad ūkininkui jiems tenka mokėti iš savo kišenės.
– Kaip pritraukti jaunimą į žemė ūkį?
– Norint pritraukti jaunimą į žemės ūkį, reikia kompleksinių priemonių ir vieno kažkokio recepto nėra. Be stipendijų ir paramos, reikia keisti ir požiūrį į žemės ūkį. Jauniems žmonėms reikia parodyti, kad žemės ūkis yra moderni ir perspektyvi sritis. Reikia parodyti, kad žemės ūkyje galima uždirbti gerą atlyginimą ir būti nepriklausomu.
Ačiū už pokalbį.