Vyresniosios kartos uteniškiai tikrai dar atsimena „Utenyje“ (prieš tai jo pirmtake „Lenino keliu“) daugiau nei 30 metų dirbusį korespondentą Juozą Kazlauską. Baigęs vidurinę mokyklą, vyras iš gimtųjų Vygėlių (Užpalių sen.) persikėlė į Uteną ir, kaip pats pripažįsta, pradėjęs studijuoti „smagiai atitrūko“ nuo namų. Vis dėlto sergančią motiną lankė reguliariai, pastaroji jo atmintyje išliko kaip darbšti ir nepaprasto gerumo moteris. Ir nors gimtųjų namų nebeliko, dabar Utenoje tebegyvenantis J. Kazlauskas šypsosi, kad išėjus į pensiją darbo nesumažėjo, nes reikia rūpintis žmonos tėviške, kur sodina bulves, šienauja laukus, prižiūri dviejų hektarų sodą ir juokauja, kad, rodos, kuo senyn, tuo laiko vis mažyn.

Juozo Kazlausko gimtieji namai neišliko, tad vyras rūpinasi žmonos tėviške(nuotraukoje J. Kazlauskas su žmona Jule obuoliauja Strokiniuose)
Sunkus geraširdės motinos gyvenimas

J. Kazlauskas pasakojo, kad ištekėjusi mama visą likusį gyvenimą nugyveno Vygėliuose. Stambaus ūkininko dukra Stasė Sabalytė ištekėjo už savo tėvo samdinio Juozo Kazlausko, tad gimdytojų palaiminimo nesulaukė. Vėliau tėvas kiek atsileido ir skyrė lėšų jaunavedžiams, kad šie įsigytų namus. Tai ir buvo Vygėliuose pirkta sodyba. Vis dėlto laime jaunoji S. Kazlauskienė ilgai nesidžiaugė – mirė vyras, ir sunkiu bei sudėtingu pokario laiku ji liko viena su keturiais vaikais. Beje, lyg būtų maža šitos nelaimės, prieš kiek laiko toks Žukas (kalbėta, buvęs Sabalių samdinys) kirviu iškapojo visą Sabalių šeimą – laimei, kad pas senelius mėgusi būti anūkė Onutė (pašnekovo sesuo) tuo metu buvo namuose…

„Jos gyvenimas buvo be galo sunkus ir tragiškas, – apie motiną kalbėjo sūnus. – Tačiau ji buvo be galo geros širdies moteris. Labai gerai prisimenu tokį atsitikimą. Per pietus ji šaukia mus, vaikus, iš lauko: „Vaikai, eikit valgyt!“ Kai ana pradėjo šaukt, iš klojimo iškišo galvas du partizanai. Sako: „Ir mes labai norim valgyt.“ Tada mama surišo maisto ryšuliuką ir atsargiai, pasidairydama jiems nunešė. Ir paskui ji juos šefavo, o jie slėpėsi šiene. Kelis kartus ir skrebai buvo atėję, gal jie kažką įtarė, nes labai mamai grasino. Ir man net buvo šautuvą pakišę pasmakrėn. Bet kadangi moteris su keturiais mažais vaikais, prisikabinti negalėjo – ana išliko.“

Pasak J. Kazlausko, nors mama pati arė, sėjo ir visus darbus dirbo, dažnai nutikdavo taip, kad namie duonos pritrūkdavo. Ji dirbo ir kolūkyje, tik tas uždarbis buvo labai menkas – gale metų ant pečių parsinešdavo pusmaišį grūdų. Vis dėlto, anot sūnaus, gimdytoja buvo savotiška optimistė – kai kiek prakuto, išsivarydavo samagono bačką, tai jei ir ateidavo skrebai, šiuos pavaišindavo, ir jie jos neliesdavo.

Į mokyklą kaukšėjo mediniais padais

Anot J. Kazlausko, mokyklą iš pradžių jis lankė Kišūnuose (Užpalių sen.), o vėliau – Duokiškyje (Rokiškio r.). Nors vaikščiojo pėsčias, bet ne vienas: su Jonu Janulioniu, Juozu Tursa… „Kai aš pradedu skaičiuoti, tai nei pusbrolių nebeturiu, nei draugų, beveik ir klasiokų nebeturiu. O pats dar kežu. Nors visas mano gyvenimas – ligos. Sunkios ligos. Turėjau inkstų TBC (tuberkuliozė – aut. past.), vienas inkstas beliko. Ir kitokių ligų… Kiek operuotas! Ir vis tiek kežu!“ – juokėsi geros nuotaikos neprarandantis pašnekovas. Jis prisimena ir tai, kaip susirgęs kelio tuberkulioze, trejus metus negalėjo lankyti mokyklos. Kišūnų mokykloje J. Kazlauskas buvo vienas iš pirmūnų, jį lenkė tik tokia Paršiūnaitė. Duokiškyje matematika ėjosi sunkiau, tačiau mokinio sukurtos „visokios eilutės“ į mokyklos sienlaikraštį patekdavo. Vis dėlto ilgametis žurnalistas kuklinasi nebuvęs „dideliu rašeiva“, o daugiausia rašęs ūkiškomis temomis.

Beje, pašnekovas atsimena, kad pirmaisiais nepritekliaus metais į mokyklą ėjo avėdami medpadžiais. Tai buvo lyg ir basutės, skirtos šiltesniam orui. Žinoma, būta ir turtingesnių vaikų. Štai kolūkio pirmininko Vytauto Lapienio sūnūs Algis ir Bronius į Duokiškį važinėjo emka.

Akmeniniai šoviniai ir sudegę vailokiokai

„Gaigalų lauke buvo didžiulė krūva akmenų. Aš gyvenime nemačiau tokios didelės! Didelių ir mažų. Kalnas! Iš kur ten surinkta tiek?! Tai mes, vaikai, paspardydami paspardydami tuos akmenis atradom ginklų. Ginklų dėžes, šovinių. Daugiausia – šovinių. Gal buvo ir šautuvas koks surūdijęs. Tai ką, būdavo, prisirenkam, kišenes prisikišam, tada nusinešam kur nors pamiškėn, šituos šovinius šiek tiek pradildai dilde, išrikiuoji ir uždegi. Koks baisus šaudymas būna! Baisu!“ – juokėsi J. Kazlauskas. Vaikams pavyko nenukentėti, tačiau ne visiems. Pašnekovo vyresnysis brolis Antanas namie norėjo išardyti padegamąją kulką, tačiau jam ant piršto pateko kulkos skysčio ir stipriai apdegino – liko bjaurus randas.

Anot pašnekovo, mėgstamiausias vaikų užsiėmimas buvo žaisti pleikas, o žiemą slidinėti nuo aukšto Dubės kalno gretimuose Nasvaičiuose. Beje, iš uosinių lentų slides gamindavosi patys vaikai. Turėjo specialius kulnus, kuriais išlenkdavo reikiamą formą. Be baimės nuo jo lėkdavo pašnekovo draugas J. Janulionis. Paskui įsidrąsino ir J. Kazlauskas. Kartą kažkodėl kalno apačioje, Dubės pievoje, telkšojo vanduo. Į tą balą ir įlėkė. Vailokiokai sušlapo, ir vaikas, išsigandęs, kad mama „nudroš kailį“, grįžęs namo sukišo apavą į krosnį. Mama, kurdama ugnį, jo nepastebėjo – vailokiokų liko tik aulai… Tiesa, mama sūnaus nelupo (niekada nėra pakėlusi rankos), bet išbarė smarkiai.

Sutvarstyta ligonio Konstitucija

Pasak J. Kazlausko, gimtuosiuose namuose liko brolis Antanas, visi kiti išėjo kas kur.

Sesuo Ona kurį laiką gyveno Rokiškyje, paskui vedė, tačiau vyras mirė. Ištekėjo antrą kartą – ir vėl vyras pasimirė. Nesisekė ne tik jai, bet ir broliui Vytautui, kuris jau iš vaikystės buvo „šiek tiek atsilikęs“, jam ir mokslai sunkiai sekėsi. „Paskui nebebuvo kitos išeities, tiktai jį patalpinti senelių namuos. Išvažiavo jis ir išvažiavo. Ten ir mirė…“ – liūdnai apie neįgalų brolį kalbėjo pašnekovas.

Pats J. Kazlauskas, baigęs vidurinę ir matydamas sudėtingą šeimos finansinę padėtį, nusprendė kurį laiką padirbėti, atsitiesti, padėti namiškiams ir tik tada kažkur studijuoti. Taip įsidarbino Utenos radijuje, o paskui jam, kaip jau turinčiam tam tikros patirties, pasiūlė darbą rajoniniame laikraštyje „Lenino keliu“. Prabėgus kiek laiko jaunasis žurnalistas nusprendė, kad „šitaip negalima“, ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką. Tad tuo pat metu ir dirbo, ir mokėsi. Sekėsi gerai: gavo padidintą stipendiją, bendrabutį, o ir darbe niekas labai nespaudė…

Taip atėjo ir valstybiniai egzaminai. Visus išlaikė, liko tik TSRS Konstitucija. Ir tada nutiko nelaimė. Vaikinas, mėgęs šokinėti nuo tramplino, karštą dieną nuėjo prie Malūno (Vyžuonaičio) ežero. Užlipo ant aukščiausios pakopos ir norėjo šokti, bet kažkaip jam pasirodė, kad apačioje vaikai, jis bandė staigiai sustoti, paslydo ir „nuo pirmutinės laiptinės šleptelėjo ant paskutinės“. Lūžo stuburas, slankstelis taip susispaudė, kad vaikinas nebegalėjo net pajudėti.

Daugiau nei pusei metų atsidūrė ligoninėje. „Tai įsivaizduokit, kokie šaunūs draugai klasiokai! Suorganizavo, kad dėstytojai atvažiuotų ir egzaminą laikyčiau ligoninėje. Atvažiavo du dėstytojai, aš jau buvau pasiruošęs. Guliu pririštas už pažastų (juokėsi). Išpyliau viską, parašė pažymį „gerai“. Kai sugijau, beveik dvejus metus namie gulėjau ant lentų. Tada nuvažiavau ir atsiėmiau diplomą“, – su juoku pasakojo vyras apie nelinksmus įvykius. Vėliau šį nutikimą aprašė vienas į Uteną atvykusių egzaminuotojų ir reziumavo, kad net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis gyvenime galima daug ką nuveikti.

Mediniai kiaušiniai ir pirtis vaikams

J. Kazlauskui atmintyje įstrigo kaimo gyventojas Balys Tursa, vietinių vadintas tiesiog Baliuku. Kazlauskams jis buvo ne tik artimiausias kaimynas – Domicėlė (Damutė) Tursienė, jo brolienė, su kuria kartu gyveno, buvo pašnekovo tėvo sesuo. „Tas Baliukas buvo nepaprastai geras žmogus, – teigė pašnekovas. – Turėjo auksines rankas. Ko tik jis nepadarydavo! Stalius nuostabus, statybininkas. Juk pats pasistatė šitokį namą! Dabar dar jis gražiai atrodo. Jis mums, mažiems, Velykoms pridarydavo medinių kiaušinių. Stebuklingai atrodydavo! Nudažom, atrodo, tikras kiaušinis. Mes neturėjom pirties, o jie turėjo. Tas Baliukas, būdavo, prineša vandens, pakūrena pirtį, jau girdim šaukia: „Vaikai, eikit pirtin!“ Didžiausias džiaugsmas būdavo – einam pirtin pas jį…“ Pas netolimus kaimynus Prievelius žmonės, taip pat ir Kazlauskai, rinkdavosi į mojavą. J. Kazlauskas lyg per rūką atsimena, kad jų rūsyje slėpėsi karo metu.

Per Šv. Oną sugužėdavo visa giminė. Nors Kazlauskai sunkiai vertėsi, šia proga S. Kazlauskienė stengdavosi iš paskutiniųjų. Labai gelbėjo ir tai, kad sunkumų užgrūdinta moteris buvo gera šeimininkė – prikepdavo bulkų, riestainių, skrustų ir kitų skanėstų. Ir statinę samagono išvarydavo.

Zacirkos kukulaičiai ir kvietaguoninis miešimas

Pasak J. Kazlausko, mama iš bulvių tarkių gamindavo tokius kiek už cepelinus mažesnius kukulius, į kurių vidų dėdavo mėsos ir virdavo kiaulės taukuose. „Mes, būdavo, net susipešam – katram labiau paskrudęs, katram skanesnis… – juokėsi vyras. – Skanėstas buvo, tikrai labai skanu.“

Zacirką gamindavo irgi iš bulvių tarkių. Suformuodavo nykščio dydžio kukulaičius. O kad jie būtų kietesni, į verdantį vandenį dėdavo krakmolo. Sriubą užbalindavo pienu. „Visąlaik galvoju dabar pabandyti pasidaryti to vaikystės maisto. Tik niekaip neprisiruošiu. Ar dabar valgytųsi, ar ne?..“ – šypsojosi J. Kazlauskas.

Labai ruoštasi Kūčioms. Stalas visada buvo nukrautas, privalėjo būti dvylika patiekalų. Šventė neapsieidavo be kisielių, iš kurių svarbiausias – avižinis. Vis dėlto pats svarbiausias valgis – miešimas, kurį gamindavo taip: karštu vandeniu nupiltus kviečius grūsdavo medinėje piestoje, paskui užpildavo vandeniu (luobelės iškyla į vandens paviršių – lieka gražūs grūdai), grūdus išvirdavo, o paskui supildavo į išvirtą cukraus sirupą. Taip pat įmaišydavo grūstų aguonų.

Kuoja ant arklio uodegos

J. Kazlauskas juokdamasis prisipažino turįs „baisią ligą“ – žvejybą. Dar vaikystėje žvejojo Pročkių ežerėlyje, prigludusiame Vygėlių kaimo pakrašty. Meškerei išsipjaudavo lazdyno ar berželio rykštę, vietoje valo naudodavo surištus arklio uodegos ašutus, kabliuką gamindavosi iš adatos, plūdę – iš žąsies plunksnos. Žvejyba šitame nedideliame stačiakrančiame vandens telkinyje vaikui buvo įsimintina – pagaudavo neblogų kuojų, raudonsparnių… Tiesa, su draugais, eidami namo iš mokyklos, Uosinto (Duokiškio) ežere per nerštą prabraukdavo tinkliniais samteliais. Žuvyčių, kad ir nedidelių, knibždėte knibždėdavo.

Dabar Nasvė, sumaitota melioracijos, nebe tokia, kokia buvo pašnekovo vaikystėje. O upelio būta žuvingo. Iš po pakrantės medžių šaknų traukdavo vėgėles, lydekas irgi gaudydavo rankomis. Pavasarį, kai šios aštriadantės neršdavo, vaikai, įbridę į upelį, sudrumsdavo vandenį. Lydekos imdavo dusti ir iškildavo į paviršių. „Tada už galvos čiumpi ir išsitrauki!“ – juokėsi Nasvės žvejys.

Žvejybos J. Kazlauskas nepamiršta ir dabar – kai tik turi laiko, lekia prie Klovinių užtvankos. Žvejoja nuo tilto, kuris ir naktį būna apšviestas, ir labai gailauja, kad nebeturi kompaniono: „Turėjau draugą. Ir tebeturiu – jis gyvas. Tik jis didesnis ligonis už mane. Po insulto – viskas, baigės. O jis mane, būdavo, iš namų paima, į namus parveža. Aš žiemą nevažinėju – pastatau mašiną. Kartu važiuodavom net Molėtų rajonan! Geros žuvies būdavo… Ir žvejybos įrankių turim – visas kampas užkrautas! Kur mano neapvažiuota, kur mano nebūta!.. Liga – jei pradėjai, tai sunku užmiršt.“

Auksinės vasaros mėlynos vasilkos…

Pasak J. Kazlausko, mama turėjo labai gerą balsą. Su kaimyne Barbora Masiuliene iš Tatuoliškių (Užpalių sen.) susėdusios ant krosnies traukdavo ne bet kokias, o partizanines dainas. „Kai jos dainuodavo, mes klausydavom. Ir mes su broliu Vytu išmokom. Jis turėjo nepaprastai gerą balsą! Aš dar gyvenime nemačiau, kad kas nors tokį turėtų! Juk dar buvo paauglys, o balsas jau tada buvo kaip tikro vyro: baisiai skardus, baisiai gražus!.. Kai mes, būdavo, einam per laukus ir traukiam: „Kad ne auksinė vasara, / Ne mėlynos vasilkos, / Nebūtume išėję čia, / Kur bėga dienos pilkos…“ Tai, būdavo, mokykloj direktorius mus prašo. Tada aš nesupratau, bet, matyt, jis buvo lietuviškų pažiūrų, nebijojo tokias dainas dainuot… Spektakliukas koks vyksta: „Padainuokit.“ Scenoj su Vytuku, būdavo, traukiam šitas dainas. Ir ne tik patriotiškas, bet ir kitas. Aš tai ką, mano balsas ne kažin koks, bet pritart pritardavau neblogai“, – kukliai šypsojosi anų dienų dainininkas.