Bažnyčių žemės klausimas: nuoskauda, kuriai, atrodo, kelio atgal nebėra

Lietuvos katalikų parapijos jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena restitucijos šešėlyje. Atkūrus nepriklausomybę Bažnyčiai buvo grąžinta dalis sovietmečiu nusavinto turto – bažnyčios, koplyčios, kai kurie pastatai. Tačiau šimtmečius parapijų ekonominį pagrindą sudariusios žemės liko už restitucijos ribų. Šiandien parapijos klebonai, juristai ir mokslininkai sutaria dėl vieno – istorinis nuoskaudų taškas tebėra atviras, tačiau teisinė tikrovė rodo, kad praktinių galimybių jį uždaryti palankiomis sąlygomis Bažnyčiai beveik nebelieka.

Penki šimtmečiai istorijos nubraukti ir neatstatyti

Josvainių klebonas kun. dr. Oskaras Petras Volskis yra vienas iš nedaugelio dvasininkų, kurie drįsta kelti šią temą į dienos šviesą. Anot jo, Josvainiuose bažnyčia veikė jau prieš 1520-uosius metus, taigi parapijos istorija skaičiuoja daugiau nei penkis šimtus metų.

„Ilgaamžė istorija būdinga daugumai Lietuvos parapijų“, – pažymi klebonas.

Jis remiasi vyskupo Motiejaus Valančiaus liudijimu, kad Josvainių seniūnas Leonas Sapiega 1590 metais, „matydamas kunigą neturintį kuo misti, užrašė koplyčiai 36 valakus karališkos žemės“, o karalius Zigmantas III šią fundaciją patvirtino 1593 metais. Pagal tuo metu galiojusį matą – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valakas siekė 21,38 ha – taigi Josvainių parapija valdė apie 770 hektarų žemės: miškų, ganyklų ir dirbamų laukų. Tačiau tai nebuvo kažkas neįprasto, mat nemažai žemių turėjo kone kiekviena parapija.

„Net nuošali ir nedidelė Butkiškių parapija (dab. Raseinių raj.) turėjo daugiau kaip 400 ha fundaciją“, – primena kun. O. Volskis.

Klebonas pabrėžia, kad LDK laikais žemė buvo pagrindinis ekonomikos resursas, o parapijų išlaikymas didžiąja dalimi vyko per fundacijų steigimą bei karaliaus, didikų ir dvarų teikiamą pagalbą. Tai leido parapijoms užtikrinti privalomas klebono, zakristijono ir vargonininko pareigybes, vykdyti sudėtingą liturgiją, puošti bažnyčias, steigti špitoles, išlaikyti parapijines mokyklas. Klebonas atkreipia dėmesį, kad būtent dėl šios ilgametės tradicijos šiuo metu 95 proc. Lietuvos kultūros paveldo yra bažnytinės kilmės.

Pirmas didelis lūžis, anot kun. Volskio, įvyko 1795 metais po galutinės carinės okupacijos, kai LDK buvo panaikinta, o iš parapijų atimta didžioji dalis turėtų žemių.

„Tai padarė priešai“, – konstatuoja klebonas. Visgi, jo žodžiais, parapijos laikėsi pakankamai neblogai, mat carinė valdžia mokėjo kunigams algas pagal nustatytas tris kategorijas, o XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje masiškai dygo naujos didingos bažnyčios, kurių statybas finansavo ne tik parapijiečiai bei dvarai, bet ir pati carinė valdžia.

Tarpukario žemės reforma sumažino parapijos turimą plotą iki 42 hektarų, tačiau, klebono vertinimu, tuo laikotarpiu dauguma parapijų ir apskritai kaimas žydėjo.

 

Lemiamas smūgis suduotas sovietinės okupacijos metais, kai iš parapijų atimta visa nuosavybė. Iš pradžių palikti vos 3 hektarai vėliau iš Josvainių parapijos taip pat buvo nusavinti.

Tačiau aštriausią klebono kritiką sulaukia ne sovietmetis, o tai, kas vyko po jo.

„Sovietinio išbuožininimo padėtis tęsiasi po 1990 m. kovo 11-osios akto paskelbimo iki šiol. Parapija yra palikta skursti, nėra už ką remontuoti bažnyčios, jos turėtą turtą valdo ir iš jo naudos gauna svetimi“, – kalba kun. O. Volskis.

Šiuo metu Josvainių parapija valdo tik 0,6 ha šventoriaus plotą.

„Bet čia, šventoje žemėje, kur buvo senosios kapinės, kviečių nesėsi, bulvių nesodinsi“, – sako klebonas.

Net carinės okupacijos laikais bažnyčioms nebuvo taip blogai

O kas gi nutiko su istorinėmis Josvainių parapijos žemėmis?

Senoji klebonija buvo nusavinta, jos vietoje pastatyta ambulatorija, špitolės pastatai nugriauti, jų vietoje – dabartinė Josvainių gimnazija. Klebono gojaus žemėje įrengtas stadionas, o Juodkaimiuose buvęs palivarkas išparceliuotas.

„Jokių nuomų, jokių kompensacijų, jokio atlyginimo. Parapija 350 metų turėjo ekonominį pagrindą, valdė žemes, o štai dabar 35 metai dabartinės respublikos egzistavimo nieko nepagerino, tęsiasi sovietinių laikų bedievių suruošta padėtis.

Taip blogai parapijoms nėra buvę net carinės okupacijos laikais“, – griežtai kerta kunigas.

O. Volskis atkreipia dėmesį, kad šiais laikais kone visos viena kitą keičiančios vyriausybės, ministerijos ir savivaldybės (su atskiromis išimtimis) toliau formuoja pro- ir postsovietinę bei antibažnytinę politiką mokesčių, nuosavybės ir kitais klausimais.

„Kai mus gąsdina Rusijos grėsme, pradedu nesuprasti, kas didesnę grėsmę kelia? Parapijai nėra didesnės grėsmės ir problemos kaip mūsų šalį ir savivaldybes valdantis establišmentas, kuris tęsia parapijų sovietinį apvogimą, naikina ilgaamžį įdirbį ir kultūrą, apskritai pasmerkė Lietuvos kaimą mirčiai, užprogramavo valstybę demografiniam išmirimui, o švietimą atidavė į nihilistų ir kosmopolitų rankas.

Anksčiau lengva buvo apkaltinti Vokietiją ar Rusiją dėl Lietuvos bėdų, tačiau dabar patys matome, kad valstybės vardu veikiantys valdininkai elgiasi su savo piliečiais ir parapijomis kaip priešai“, – sako dvasininkas.

Jis teigia manantis, kad net carinės okupacijos laikais bažnyčios gyveno geriau, nei dabar, laisvoje Lietuvoje, mat mūsų šalis paliko parapijas be išsilaikymo pagrindo, kuris daugybę šimtmečių buvo užtikrintas tikėjimą ir Dievą mylinčių visuomenių.

„Sovietai viską atėmė, o dabartinė respublika didžiąja dalimi tą padėtį pratęsė. Atrodo, jog ateistų okupacija nepasitraukė, tik pakeitė veidą.

50 metų turėjome ateistų valdžią, kuri priiminėjo šališkus įstatymus, formavo ideologiškai orientuotus biudžeto prioritetus bei mokesčiais naikino parapijas. Viskas liudija, kad vėl į tai grįžtame, kad dabartinė Respublika mažai skiriasi nuo sovietinės bedievybės laikų, nes rezultatai yra panašūs“, – griežtų žodžių negaili dvasininkas.

Kodėl restitucija pasirodė sudėtingesnė, nei tikėtasi?

Istorikė Regina Laukaitytė dar 2009 metais Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje paskelbtoje publikacijoje detaliai aprašė bažnyčios padėties restituciją Lietuvoje po 1990 metų. Jos darbas iki šiol laikomas vienu išsamiausių šios temos akademinių tyrimų.

R. Laukaitytė primena, kad 1944–1990 metais Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo viena labiausiai persekiojamų institucijų.

„Viešajame gyvenime religija buvo netoleruota, švietimas ir kultūra buvo persmelkti ateistine pasaulėžiūra. Bažnyčia neteko viso turto – bažnyčių ir koplyčių (visų jų pastatai buvo nacionalizuoti; maždaug 85 katalikų bažnyčios buvo uždarytos, jų patalpos paverstos sporto ir kino salėmis, sandėliais, geriausiu atveju – muziejais)“.

Tyrėja nurodo, kad 1948 metų liepos 8 dieną Ministrų Taryba priėmė slaptą nutarimą, kuriuo per tris savaites buvo nacionalizuoti visi religinių bendruomenių ir vienuolynų sakralūs, gyvenamieji bei ūkiniai pastatai – nepriklausomai nuo jų dydžio. Pasak jos, „likviduodami bažnytinius institutus, ypač vietinius, sovietų pareigūnai jų atstovų nelaikė lygiaverčiais partneriais ir nesirūpino iki galo sutvarkyti juridinių formalumų. Todėl nenuostabu, kad nepaisant valstybinių ir bažnytinių institucijų pastangų, iki šiol nepavyko sudaryti sovietmečiu nusavinto turto sąrašo“.

Pirmieji restitucijos žingsniai, R. Laukaitytės teigimu, buvo greiti ir simboliški. 1988 metų spalį Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime LKP vadovai pareiškė apie Vilniaus arkikatedros grąžinimą tikintiesiems. 1989 metų lapkričio 3 dieną priimta Konstitucijos pataisa panaikino Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos principą, o religinės bendruomenės pirmą kartą po 45 metų gavo juridinio asmens statusą.

1990 metų birželio 12 dieną priimtas Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas deklaravo, kad „Bažnyčia ir valstybė bendradarbiaus kaip lygiaverčiai partneriai (pariteto principu)“. Tačiau, kaip pažymi tyrėja, bažnytinės nuosavybės restitucijos procesas pasirodė daug sudėtingesnis, nei jos padėties valstybėje atkūrimas.

„Su didžiausiomis kliūtimis susidurta pradėjus grąžinti Bažnyčiai priklausiusius pastatus, kuriuose buvo įrengti butai, veikė įvairios įstaigos. Tai palietė tūkstančių žmonių interesus, toli gražu ne visi, naudojęsi bažnytiniais pastatais kelis dešimtmečius, sutiko juos laisva valia palikti“, – savo tyrime pastebi R. Laukaitytė. Bažnyčia, pasak jos, buvo priversta bylinėtis dėl jai priklausančio turto, suinteresuoti asmenys ėmė ją viešai smerkti dėl „godumo, komercinių interesų“.

1994 metų vasario 28 dieną Vyriausybė sustabdė Bažnyčiai priklausančio turto grąžinimą, kol procesas bus reglamentuotas atskiru įstatymu. 1995 metų kovo 21 dieną, kairiosios Seimo daugumos pastangomis, priimtas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas. R. Laukaitytė pabrėžia, kad prezidentas Algirdas Brazauskas nepasirašė įstatymo ir grąžino Seimui jį svarstyti iš naujo, o Konstitucinis Teismas 1994 metų birželio 15 dienos nutarime nurodė būtinybę suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų teisėtus interesus.

Galutinis įstatymas, anot tyrėjos, gerokai susiaurino Bažnyčios teises į turėtą nuosavybę, mat teisė susigrąžinti suteikta tik iki 1940 metų liepos 21 dienos veikusioms religinėms bendrijoms, o pastatai negrąžinami, jei juose buvo gyvenamieji butai, jei jie buvo pertvarkyti daugiau kaip 1/3 ar perstatyti daugiau kaip 50 proc., arba jei perduoti mokslo, sveikatos, kultūros, švietimo ir ryšių įstaigoms.

„Šiandien katalikų vyskupai pripažįsta, kad Bažnyčia negali išsilaikyti vien iš tikinčiųjų aukų, tuo tarpu užsienio fondų skiriamos lėšos po to, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, kasmet mažėja. Sunkią Bažnyčios ekonominę situaciją neabejotinai palengvintų žemės nuosavybės grąžinimas. Ji Lietuvoje grąžinama tik piliečiams“, – rašo R. Laukaitytė.

Teisininkės įžvalgos: žemė atskirta sąmoningai

Norint suprasti, ar restitucijos problema dar gali būti išspręsta šiais laikais, neabejotinai būtina teisininko įžvalga. Bėda ta, kad Lietuvoje bažnyčių restitucijos klausimais besidominčių teisininkų yra vienetai.

Advokatė Karolina Jonaitienė pripažįsta, kad sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo nuosekliai naikinamas ir pats religinio bei kultūrinio gyvenimo pamatas, o Katalikų Bažnyčia tapo viena pagrindinių represijų taikinių. Bažnyčių žemes nusavinus, pastatai taip pat buvo panaudoti kam tik nori, kad tik juose nevyktų pamaldos.

„Vilniaus arkikatedroje veikė Paveikslų galerija, Šv. Jono bažnyčioje – Mokslo muziejus, o Ateizmo muziejus simboliškai buvo įkurdintas būtent bažnyčios patalpose. Tokiu būdu buvo siekiama ne tik perimti Bažnyčios turtą, bet ir ištrinti jos reikšmę iš viešojo gyvenimo bei visuomenės kolektyvinės atminties“, – sako K. Jonaitienė.

Pasak advokatės, bažnytinio turto grąžinimo ribos Lietuvoje yra apibrėžtos dviem pagrindiniais įstatymais – 1990 metų vasario 14 dienos įstatymu dėl maldos namų grąžinimo ir 1995 metų kovo 21 dienos religinių bendrijų turto atkūrimo įstatymu. Pastarasis, jos žodžiais, „nustatė iš esmės ribotos restitucijos būdą, t. y. religinėms bendrijoms atkuriamos nuosavybės teisės tik į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas sovietmečiu. Tuo pačiu įstatymas aiškiai nustatė išimtis – restitucija netaikoma žemei, miškams, vidaus vandenims, parkams, taip pat turtui, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją laikomas išimtine valstybės nuosavybe“.

Advokatė pabrėžia, kad nors žemė, kaip nuosavybės objektas, religinėms bendrijoms nebuvo grąžinama, prie grąžintų pastatų buvo formuojami žemės sklypai, kurie religinėms bendrijoms neperduodami nuosavybėn, o išnuomojami ne aukciono tvarka. Tai, anot jos, rodo, kad „įstatymų leidėjas sąmoningai pasirinko atskirti pastatų restituciją nuo žemės nuosavybės atkūrimo“.

K. Jonaitienė įvardija tris veiksnius, lėmusius tokį modelį.

„Pirmas – po 1990 metų vykusi žemės reforma, dėl kurios istorinės parapijų žemės dažnai jau buvo perduotos kitiems subjektams arba integruotos į viešąją infrastruktūrą.

Antra, Konstitucija įtvirtino tam tikrų objektų, susijusių su žeme ir gamtiniais ištekliais, ypatingą teisinį režimą. Ir trečia – principinis pasirinkimas, mat restitucijos tikslas buvo suprantamas ne kaip pilnas ikikarinės nuosavybės atkūrimas, o kaip funkcinis religinių bendrijų veiklos atkūrimas, kuriam pakanka tiesiog pastatų“, – pastebi advokatė ir priduria, kad tai lėmė, kad bažnyčios nukentėjo, mat nebegalėjo vykdyti veiklos, leidusios užsitikrinti pajamas.

„Iš esmės taip bažnyčios nukentėjo, nes anksčiau jos valdomuose sklypuose vykdė, pvz., žemės ūkio veiklą, iš kurios gaudavo pajamas ir galėjo išsilaikyti. Tad sovietmečiu nusavinti sklypai nebuvo grąžinti, taip iš esmės paliekant bažnyčias itin sunkioje finansinėje padėtyje“.

Bene svarbiausia K. Jonaitienės išvada, kuri paaiškina ir kodėl tiek nedaug teisininkų Lietuvoje apskritai domisi bažnyčių žemių restitucija – teisinių instrumentų pakeisti situaciją praktiškai nebeliko.

„Restitucijos teisinis reguliavimas Lietuvoje laikomas baigtiniu (lex specialis) – tai reiškia, kad įstatymų leidėjas galutinai apibrėžė, koks turtas ir kokiomis sąlygomis gali būti grąžinamas ar kompensuojamas. Kadangi žemė buvo aiškiai eliminuota iš restitucijos objekto, reikalavimai ją grąžinti ar kompensuoti paprastai nelaikomi pagrįstais“, – aiškina advokatė.

Ji taip pat pažymi, kad bendrieji civilinės teisės institutai – nepagrįstas praturtėjimas ar deliktinė atsakomybė – šiuo atveju praktiškai netaikomi, nes nusavinimas įvyko pagal tuo metu galiojusius (nors ir neteisėtus okupacinės valdžios požiūriu) aktus, o vėlesnis Lietuvos teisės aktų leidėjas sąmoningai pasirinko ribotą restitucijos modelį.

„Lietuva yra pasaulietinė valstybė – joje nėra valstybinės religijos, o visos religinės bendrijos yra lygios prieš įstatymą. Dėl to nebuvo siekiama atkurti Bažnyčios kaip stambaus žemvaldžio ar suteikti jai išskirtinį ekonominį pagrindą per žemės nuosavybę“, – dar vieną tokios susiklosčiusios padėties priežastį įvardija teisininkė.

Dvasininkų iškelti klausimai nugrimzta į užmarštį

Klausimas dėl bažnyčių žemių istoriškai keliamas ne tik Josvainiuose. Dar 2004 metais tuometinis Panevėžio vyskupijos generalvikaras Robertas Pukenis viešai svarstė, kad „iš kai kurių žmonių sąmonės dar neišnyko komunistinės moralės nuostatos: bažnyčias griauti, tikinčiuosius smaugti“. Anot jo, jei ne socialistinis laikotarpis su nacionalizacija, privačios nuosavybės išardymu ir trėmimais, Bažnyčia dabar galėtų daug daugiau resursų skirti karitatyvinei veiklai.

R. Pukenis tuomet pranešė, kad Vyskupų konferencijos nutarimu klebonijose buvo surinkta informacija apie istorinius žemės plotus – paaiškėjo, kad Panevėžio vyskupijai priklausė 5 225 hektarai žemės. Generalvikaras tikėjosi, kad suskaičiavus visus hektarus bus pradėtos derybos su šalies valdžia, kad būtų įvykdyta nors iš dalies teisinga restitucija. Jis pabrėžė, kad Bažnyčia nesiekia atsiimti nei žemės, nei pastatų tik tam, kad turėtų turtą. Bet norint ką nors gerą padaryti, reikia šį tą ir turėti.

Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po šių R. Pukenio žodžių, derybos, kurių jis tikėjosi, taip ir nebuvo pradėtos, o klausimas nugrimzdo užmarštin.

Seimo koridoriuose bažnytinių žemių restitucija – palaidotas reikalas

Šiandienos politinę realybę įvardija Seimo narė, profesorė habil. dr. Vilija Targamadzė. Kalbėjusi su įvairiais Seimo nariais, ji teigia, kad šis, bažnytinių žemių restitucijos klausimas vargiai bus atgaivintas. Juk jis yra baigtas nagrinėti administracine tvarka.

„Restitucija (nuosavybės teisių atkūrimas) buvo vykdoma pagal 1991 m. įstatymą ir vėlesnius jo pakeitimus. Nepavyko rasti informacijos, kad tai būtų užbaigta vienu Vyriausybės nutarimu ar LRS įstatymu, bet buvo užbaiginėjama administracine tvarka. Vėliausiai buvo baigta Vilniuje.

Jei Kėdainių bažnyčios taryba ar kunigai norėtų vėl kelti šį klausimą, tai turėtų rasti teisinius argumentus ir kreiptis į LRV“, – sako Seimo narė. Vis dėlto, kaip matoma iš teisininkės įžvalgų, tų argumentų rasti būtų labai sunku.

Nuoskauda lieka, bažnyčios jaučiasi vis labiau išstumiamos į užribį

Ar XXI amžiaus Lietuvoje dar yra vietos religijai, Bažnyčiai, ar yra poreikis turėti dvasinius vedlius? Šimtmečius parapijos buvo savarankiški ekonominiai subjektai, valdę šimtus hektarų žemės, iš jos pajamų išlaikę ne tik liturgiją, bet ir mokyklas, špitoles, kultūros paveldą.

Dabar laikai pasikeitė. Bažnyčia ne tik kad nebegali išlaikyti kultūros paveldo arba statyti mokyklų. Dažnu atveju šiandien bažnyčios nebegali net savo dvasininkų išlaikyti, o ką jau kalbėti apie pastatų priežiūrą. Bažnyčia šiandieną stovi su ištiesta ranka, o nesulaukusi jokios pagalbos tiesiog užsidaro.

Atrodo, kad gana akivaizdu, jog neatstatytos bažnyčių žemės pažeidžia elementarų sąžiningumo principą. Vis dėlto, kaip pabrėžė advokatė K. Jonaitienė, žemė iš restitucijos objekto buvo sąmoningai eliminuota, įstatymas laikomas baigtiniu, bendrieji civilinės teisės institutai netaikomi.

Tarp šių dviejų polių lieka 1990 metų Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas, kuriame buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika kompensuos Bažnyčiai padarytus nuostolius pagal abipusiškai priimtinus susitarimus. K. Jonaitienė pažymi, kad šiuo aktu nebuvo nustatytas konkretus grąžinimo mechanizmas – konkretūs sprendimai turėjo būti detalizuoti kituose teisės aktuose.

O tai, kas galiausiai buvo detalizuota, kaip pripažįsta visi pašnekovai, Bažnyčios netenkina.

R. Laukaitytės moksliniu vertinimu, restitucijos procesas iš pat pradžių susidūrė su realiomis kliūtimis – ekonomine situacija, tūkstančių žmonių, gyvenusių ar dirbusių bažnytiniuose pastatuose, interesais, ribotomis valstybės galimybėmis suteikti alternatyvas. Konstitucinis Teismas, kaip ji primena, reikalavo derinti tiek buvusių, tiek esamų savininkų teises. Tai paaiškina, kodėl politinis sprendimas buvo toks, koks buvo – tačiau nepanaikina nuoskaudos. Kelio atgal, atrodo, nebėra – ko parapijos neatgavo, to ir nebeatgaus. Lieka tik istorinė atmintis ir klausimas, ar valstybės ir Bažnyčios santykiuose dar įmanomos kitokios kompensavimo formos – nebūtinai žemės restitucija, bet, pavyzdžiui, parama paveldo objektų išlaikymui ar kultūros programoms.

Tačiau, kaip pažymi kunigas O. Volskis, net ir tokios priemonės pastaraisiais metais buvo siaurinamos: „Pseudo konservatorių vyriausybė atėmė galimybę parapijoms skirti 1,2 proc. paramą“. Tai signalizuoja, kad atotrūkis tarp Bažnyčios lūkesčių ir valstybės pasirinkimų ilgainiui gali ne mažėti, o tik didėti.