Per Kalėdas Dotnuvos gyventojai ir jų svečiai galės pasidžiaugti atsinaujinusia Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia – nauja spalva nušvito jos bokštai. Prieš pora mėnesių baigti bažnyčios tvarkybos darbai, juos organizavo Kultūros infrastruktūros centras (KIC).

Tiksliau turbūt reikėtų – nušvito ne nauja spalva, bet vėl atgavo laiko ir nepalankių oro sąlygų nutrintas bokštų spalvas. Nes prieš pradedant tvarkybos darbus buvo atlikti taikomieji tyrimai, siekiant išsiaiškinti tikrąsias spalvas, remiantis jų rezultatais parengtas tvarkybos darbų projektas.

Polichromijos tyrimai atskleidė autentiškas spalvas

Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (Kėdainių rajonas, Dotnuva) pastatyta 1810 metais. Tai vėlyvojo baroko statinys su klasicizmo elementais

Prieš kelerius metus buvo nuspręsta atlikti bažnyčios bokštų ir frontono, bokšto kepurių tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Nors bendra bokštų būklė buvo gera, tačiau jų apdailos situacija – kur kas prastesnė: pažeista dalis tinko ir mūro, skardiniai elementai.

Prieš pradedant darbus buvo atlikti taikomieji tyrimai, siekiant surinkti duomenis apie kultūros paveldo objektą, kad būtų galima parengti tvarkybos darbų projektą, taip pat nustatyti ir patikslinti jo vertingąsias savybes. Šį kartą atlikti tyrimai:  vidaus patalpų ir dalies fasadų apmatavimai, architektūros natūriniai tyrimai, istorinės medžiagos analizė, polichrominiai fasado dažymų zondažai. Po jų paaiškėjo, kad tinkas buvo dengtas baltos spalvos dažais. Ikonografinėje medžiagoje taip pat užfiksuoti šviesia spalva dažyti bokštai.

Atliktus tyrimus imtasi tvarkybos darbų: buvo restauruotas bokšto tinkas, medinės bokštų šalmų konstrukcijos, liukai, sienos karnizas, taip pat suremontuotos medinės žaliuzės, o pats mūras nudažytas. Tuo pačiu buvo suremontuoti bokštų šalmų skardiniai elementai, jie padengti cinku, pakeistos palangės. Apsaugai nuo paukščių bokštų lauko angos iš vidaus uždengtos metalo tinklu.

Tvarkybos darbų užsakovas – Kultūros infrastruktūros centras. Darbai finansuoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Paveldotvarkos programos lėšomis, darbų kontrolę vykdė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis skyrius.

Dotnuvos bažnyčios istorija

Daugiau apie šios bažnyčios istoriją galima sužinoti Kultūros vertybių registre, čia irgi remiamės registre publikuota informacija.

Dotnuvos vardas pirmą kartą istorijos šaltiniuose paminėtas XIV amžiuje.  1699 metais Dotnuvos miestelio savininkai: LDK referendorius Jonas Vladislovas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė – pakvietė į Dotnuvą atvykti vilniečius pranciškonus (bernardinus). 1701 metų rugpjūčio 16 d. fundaciniu aktu jie skyrė pranciškonų observantų vienuolynui žemės, suteikė privilegijų bei įsipareigojo pastatyti naują mūrinę bažnyčią. Nors buvo skirta žemės, vėliau naujas miesto valdytojas atseikėjo ir pinigų, nauji mūriniai vienuolyno pastatai pradėti statyti tik 1768 metais, o mūrinė bažnyčia – 1773 metais, ir baigta ji po kelių dešimtmečių – 1810 metais.

Prie vienuolyno veikė parapinė mokykla, prie bažnyčios – vienuolių globojamos Šv. Pranciškaus dirželio ir Šv. Barboros brolijos. Dotnuvos bernardinai aktyviai dalyvavo XIX a. politiniuose judėjimuose: 1831 metais gvardijonas Antanas Daukša suorganizavo sukilėlių būrį ir jam vadovavo; 1864 metais už paramą sukilėliams kitas gvardijonas Fortunatas Prokopovičius uždarytas į kalėjimą, dar keli tėvai ištremti. Toks vienuolių elgesys piktino tuometinę valdžią ir 1864 metais vienuoliai buvo išskirstyti po kitus vienuolynus, bažnyčia atiteko pasaulietinei dvasininkijai. Per miestelio gaisrą 1911 metais bažnyčia degė, vėliau buvo suremontuota.

Tarpukaryje vienuolyno pastatuose buvo klebonija, veikė senelių prieglauda, o po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė Dotnuvos mokykla-internatas.

Vienuoliai į Dotnuvą vėl sugrįžo 1990 metais – čia įsikūrė veiklą Lietuvoje atnaujinęs kapucinų ordinas ir šis konventas tapo kapucinų Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos viceprovincijos centru. 1990–2002 metais čia darbavosi Tėvas Stanislovas – Algirdas Mykolas Dobrovolskis.