Ar gali realiai situaciją miškininkystėje pakeisti viena medžių rūšis?
Iš visų šalies kampelių vis daugėja informacijos, kad miškai jau kertami ir sklypuose prie gyvenviečių, miestų. Toli ieškoti nereikia, visai neseniai nemažai vertingų senų eglių ir pušų buvo iškirsta Pašiekščio miške Ignalinos miesto teritorijoje. Nuo 2022 m. Ignalinos TAU Gamtos fakulteto iniciatyva jame buvo pamatuotos pačios ilgaamžiškiausios eglės ir pušys ir ruošiama medžiaga tą 10 ha miško sklypą paskelbti mini sengire (apie tai MI išsamiai rašė). Tai būtų unikalu, nes miestai praktiškai turi parkus, o čia siekiama palikti pačiam miškui gyventi, kuo mažiau kišantis į natūralų jo gyvenimą. Susitikus su meru Laimučiu Ragaišiu buvo priimtas sprendimas sustabdyti medžių kirtimą, o padarytą žalą miško paklotėje – likusias šakas – pašalinti.
Bet grįžtu prie miško kirtimų. Paprastai mediena ruošiama iš brandžių medžių. Eglėms ir pušims brandumas yra apie 80–90 metų. Tokių medynų Lietuva turi mažai, nes karo metais vargu ar buvo bent kiek masiškiau veisiami miškai. Taigi, kertami prieš karą „gimę“ medžiai, o pokaryje sodinti dar per jauni. Jei kalbame apie spygliuočius. Beržai, drebulės, alksniai kertami ženkliai jaunesni. Praktiškai brandžių miškų liko visai mažai, tik apie penktadalis bendro ploto. Tai nesunku pastebėti, važiuojant pagrindiniais keliais. Kad neerzinti visuomenės, kertama toliau nuo kelio, sudarant įspūdį, kad miškai esą nekertami, nors jau beveik visur iškirsta. Nesigilinsiu ar teisingai apskaičiuotas mūsų šalies miškingumas (34 proc.). Mūsiškiai taiko savotišką metodiką, pagal kurią krūmynai, raistai, laukymės irgi priskaičiuojama, kad tai miškas. Pernai buvo plynai iškirsta apie 20 tūkst. ha miškų.
Atsodinant mišką, miškininkai sunerimę, kad eglaitėmis veisti yra rizikinga, nes dėl dažnai pasikartojančių sausrų, eglės nesukaupia sakų, tuomet įninka kinivarpos ir eglės pradeda džiūti. Ta proga galimai pasinaudoja ir medienos ruošėjai, gaudami leidimus kirsti ten, kur ir nėra kenkėjų masinio išplitimo. Todėl miškininkai stengiasi sodinti daugiau lapuočių medžių.
O dabartiniu metu daugelyje pasaulio šalių susidomėta viena medžių rūšimi, kuri gali padėti spręsti miškų masinį naikinimą. Tai paulovnija, kurios kilmė yra Pietryčių Azija, tiksliau – centrinė ir vakarinė Kinija. Medis išauga iki 15–25 m aukščio, kamienas tiesus iki 30–50 cm skersmens, lapai labai dideli, iki 30–50 cm ilgio, lapkotis 10–20 cm, žiedai kvapnūs, rausvai fioletiniai, iki 5–6 cm dydžio, šluotelėse iki 20–30 cm. Sėklos labai lengvos, 1000 vnt. sveria 0,15–0,2 g, subręsta, pradeda derėti, nuo 4–5 iki 8–10 metų. Mediena yra labai lengva, 1 m3 sauso medžio sveria 320 kg. Mediena vertinga kaip žaliava įvairiems gaminiams, nes panaši į riešutmedžio, tinka smulkių baldų, muzikos instrumentų, banglenčių gamybai, žvejų tinklų plūdurams, plonos faneros sluoksnio gamybai. Kininės paulovnijos lapai tinka gyvulių šėrimui, augalas medingas, dekoratyvus.
Turint tiek vertingų savybių, paulovnija plačiai auginama daugelyje šalių skirtinguose žemynuose, kuriami plantaciniai miškai. Būtina akcentuoti, kad paulovnija itin sparčiai auga kelerius pirmuosius metus (esant labai palankioms sąlygoms, per metus išauga iki 2–3, net iki 5 m). Dendrologai teigia, kad tai sparčiausiai auganti medžio rūšis. Yra išvesta paulovnijos hibridų, kurie atlaiko iki -30 C laipsnių šaltį. Ir mūsų šalyje jau yra entuziastų, kurie bando šį medį auginti savo valdose. Manau miškininkai yra susipažinę su šiuo labai vertingu medžiu, kuris, sparčiai augdamas, ženkliai sumažintų mūsų miškų vietinių rūšių masinį kirtimą.
Neramu tik dėl vienos neigiamos savybės – jauni medeliai jautrūs pavasarinėms šalnoms, kuri gali būti rimta kliūtis masiniam kultivavimui ir stabdyti plantacinių miškų įveisimą.
