Nejučioms vasara persivertė į antrą pusę ir kasdien vis didesniu pagreičiu juda ten, kur laukia rudenėlis. Laiką dabar, prie viso kito, skubina ir švenčių bei renginių gausa, kurių neįmanoma besusekti. Čia tik, rodos, vakar buvo švenčiamos Joninės, o jau ir Mindauginės nepastebimai pralėkė, ir Oninės už slenksčio, ir Laurynas (Palūšės regata rugpjūčio 3–4 d.) su Žoline (08–15) ne už kalnų. Ir vasaros kaip nebūta. Žinoma, tikram vasarotojui vasara dar ilgai tęsis, nes šilumos netrūksta, gal net jos per daug, vanduo šiltas, nereikia baladotis į pietų kraštus ieškoti saulės ir vandens procedūrų. Esu ne kartą rašęs, kad gamtininkui, biologui vasara link rudenio pajuda jau tuoj po Joninių. Liepos 7 d. teko plaukti Žeimena nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių. Plaukiant, praktiškai nebesigirdėjo sparnuočių giesmių, gana masiškai krito nuo alksnių lapai, tiesa, tądien buvo gana stiprus vėjas. Tik visiškai aklas gali nepastebėti, kad nesustabdomai jau judame rudens kryptimi.

Na, o kokie reikalai pas žemės gėrybių puoselėtojus, ūkininkus? Pradžiai – kokia situacija pas uogininkus ir sodininkus. Kas tuo domisi, visai neseniai, gal prieš mėnesį, buvo skelbiama, kad šiemet uogų-vaisių derlius, lyginant su įprastiniais metais, bus mažesnis 50 proc. ir daugiau. Mat kai kurie regionai, atskiros vietovės, nukentėjo nuo vėlyvų šalnų, liūčių su kruša. Bet, ko gero, šių metų orų sąlygos tiko gerai užderėti daugeliui uogų, vaiskrūmių ir vaismedžių. Galima pailiustruoti pavyzdžiais. 

Pakeliui į sodybą pakelėje augo gana didelė laukinė obelis ir daug metų ji nei sykio nežydėjo, o šiemet buvo visa apipilta žiedais ir pilna užsimezgusių obuolių, tik nežinia kokio skonio jie bus. Antras pavyzdys – dabar miškuose pilna medlievų, bet žydinčių, juolab su uogomis, seniai netekdavo užtikti. Joms, kad derėtų, reikia atvirų saulėtų erdvių. O šiemet keliose vietose miške, gana silpnų tiesioginių saulės spindulių apšviestuose plotuose, užtikau jas su prinokusiomis uogomis. Reikia skaitytojams priminti, kad tai invazinis augalas, nepageidautinas mūsų krašto augmenijai, kurį daugiausia platina strazdai.

Dar vienas pavyzdys. Prieš kokius 25-erius metus, kai buvo didelis deficitas ir brangios šilauogės, iš kolegos J. Matelio įsigijau 3 šilauogių sodinukus. Šiai dienai liko tik vienas, kuris beveik sulaukėjęs, pastaruosius keletą metų visai nederėjo. Tapo kaip reliktas, vienas pirmųjų augalų, patekęs į sodybą. O šiemet užderėjo kaip geriausiais derėjimo metais. Manau, kad šiemet pas visus šilauogės labai gerai dera. Tiesiog stebina, kad uogų ženkliai daugiau nei lapų, tad šiemet per uogų gausumą šilauogės praktiškai neaugina naujų ūglių. Mano 4 metų mini plantacija taip užmezgė uogų, kad reikėjo skubiai visus stiebus paremti. 

Šių metų gamta ir toliau stebina. Prieš daugiau nei dešimtį metų Bedugnio ežerėlyje pabandžiau apgyvendinti spalvotas kultūrines vandens lelijas ir daug metų laukiau, kada išvysiu jas žydinčias. Jau nustojau ir tikėti, jos tikriausiai neprigijo, gal vanduo nepatiko. Ir štai po daugelio metų šalia vietinių vandens lelijų rausvai pražydo ir ateivės. Ar ne stebuklas? Dar vienas neįtikėtinas reiškinys – nuo 1996 m., sodyboje kasmet sodinant bulves, nebuvo metų, kad joms mažiau ar daugiau nekenktų kolorado vabalai. O šiemet iki šiol neaptikau nei vieno, nebent, atskridę iš kažkur, sugalvotų apsilankyti antros generacijos vabalai, juolab, kad yra plotelių, kur bulvės sodintos ir po Joninių. Išsiaiškinau, kad, vis dėlto, yra vietovių, kur bulvės buvo masiškai puolamos kolorado. 

Taigi, ši vasara tikrai išskirtinė. Suprantama, ten, kur sklypų savininkus „aplankė“ šalnos ir škvalai su ledais, šia vasara nesidžiaugiama. Nors buvo prognozuojami du škvalai, bet, laimei, mūsų šalį jie aplenkė. Bet trečias kartas nemelavo ir liepos 11 d. škvalas kai kuriose šalies vietovėse pasiautėjo galingai. Kiek iš informacinių šaltinių žinoma, mūsų regionas nuo škvalo nukentėjo mažiausiai.

Stambiesiems ūkininkams, kurie užsiima javų auginimu ir gyvulininkyste, neturėtų labai skųstis šios vasaros orais. Pievos, kultūrinės ganyklos užaugino gerą žolinių pašarų derlių. Kaip visuomet, patikimiau dera žieminės grūdinės kultūros. Vietoj nepasižyminčių dideliu derlingumu ir vis prastėjančių sąlygų žiemoti, vengiama auginti rugius. Užtat į madą ateina žieminiai miežiai, kurie anksčiausiai pakviečia javapjūtei. Kai kurie regionai žieminius pradėjo nuimti jau paskutinėmis birželio dienomis, o pirmoji liepos dekada (iki 11 d. škvalo) buvo ideali javapjūtei. Pagal ilgalaikes sinoptikų prognozes, antroji liepos mėnesio pusė dėl prognozuojamų daugelio lietingų dienų, gali būti nelabai palanki javapjūtės darbams, bet grybams tai būtų idealios sąlygos dygti, kaip ir grybinių musių, šliužų masiniam plitimui.

Kaip jau minėta, nuo antros liepos pusės gamta gana sparčiu tempu pajuda link rudens. Gelsta medžių lapai. Nutyla paskutinės sparnuočių giesmės, tik pilkoji pečialinda, ištisus metus gyvenanti karetaitė retkarčiais dar pradžiugina savo smagia giesme. Ir karvelis keršulis, padaręs virš medžių piruetą, dar sugalvoja paburkuoti, dangų teberaižo čiurliai, mieste šiemet, kaip reta, itin daug daug varninių paukščių – kuosų, kovų, pilkųjų varnų. Liepos antroje pusėje gausu sparnuočių jauniklių. Plėšrieji paukščiai, kurie savo palikuonis moko medžioklės amato, šiuo metu turi puikias sąlygas „treniruoti“ įgūdžius, nes aukos dar nėra visai išmokusios saugotis nuo plėšrūnų. 

Grybaujant, kasmet darosi vis didesnė tikimybė susitikti kažkur netoliese slankiojančią mešką. Jos vis dažniau bando įsitvirtinti mūsų krašte. Viena, kaip spėjama, jau žuvo po traukiniu Kupiškio r. Žinome, kad paskutinė meška – rudasis lokys – prof. T. Ivanausko duomenimis buvo nušautas Musteikoje (Varėnos r.) 1883 m.