Šios moters vadovaujamos komandos gaminamais patiekalais mėgaujasi NATO kariai, atkeliavę į Lietuvą su karine technika, aukščiausios klasės specialistai iš Lietuvos didmiesčių, komandiruoti į Šeštokus vykdyti svarbių užduočių. Taip pat Lazdijų ir Kalvarijos krašto šeimos, patikėjusios šios moters komandai nukloti Kūčių ir Kalėdų stalą tradiciniais patiekalais. Be šios maisto gamintojų komandos, vadovaujamos ponios Irenos, paslaugų neapsieina kraštiečių jubiliejai, ūkininkų šventės, į pagalbą ateinama, kai per gedulingus pietus prisimenami anapilin išėję draugai ir artimieji.

Vilniaus universitete įgijusi mikrobiologės profesiją, beveik du dešimtmečius gyvenusi ir dirbusi sostinėje, Irena Pyplienė radikaliai pakeitė savo gyvenimą ir prieš tris dešimtmečius sugrįžo į savo gimtuosius kraštus, kur kartu su savo vyru iš peties ėmėsi verslo.

Daugelis iš didmiesčių atvykusių žmonių stebisi, kaip I. Pyplienei pavyko Šeštokuose verslą išlaikyti ketvirtį amžiaus ir kaip ji sugeba pritraukti klientus, nenaudodama jokios reklamos.

Apie tai, kodėl Vilnių iškeitė į Šeštokus, kokia verslo specifika periferijoje, kaip galima dirbti be reklamos, kalbamės su verslininke Irena Pypliene.

– Papasakokite apie savo verslą.

– Šeštokų miestelyje turime kavinę, veikiančią nuo 1996 metų sausio mėnesio, o 2006 metais savo kieme pasistatėme dar vieną pobūvių salę, dabar turime dvi sales. Plečiame verslą Simne, išsinuomojome patalpas kavinei prieš pat pandemijos pradžią. Tikimės, jog ir ten sėkmingai dirbsime. Iš esmės tai mes užsiimame išvežamuoju maitinimu, pilnu aptarnavimu kliento pageidaujamoje vietoje, važiuojame 50 kilometrų spinduliu, tačiau yra tekę dirbti ir toliau – už Vilniaus, Varėnoje, Merkinėje.

– Šeštokai – nedidelis miestelis. Atrodytų, kad tik didesniuose miestuose reikia tokių paslaugų. Ar nebijojote rizikuoti?

– Kai mes pradėjome savo verslą, demografinė situacija buvo visai kitokia nei dabar. Mūsų verslas – ne vietiniams gyventojams, bet Šeštokų miestelio svečiams ir laikinai į Šeštokus atvykstantiems dirbti žmonėms. Šeštokuose turime geležinkelio atšaką, čia vyksta NATO technikos ir kariuomenės judėjimas, mes pasirašėme trejų metų sutartį su bendrove „Lietuvos geležinkeliai“, tiekiame karštus gėrimus ir užkandžius, tai mums prideda pelno. Taip pat teikiame ir apgyvendinimo paslaugas. Geležinkelyje dirba įvairios atvykstančios brigados, kurias aptarnaujame, mus išlaiko komandiruotieji ir atvažiuojantieji į miestelį. Vietiniai žmonės į mus kreipiasi, kai reikia laidotuvėms užsisakyti maistą ar surengti kokį gimtadienį.

– Neseniai pradėjo kursuoti traukinys iš Vilniaus į Varšuvą, kuris sustoja Mockavoje, ten keleiviai perlipa iš lietuviško į lenkišką traukinį. Kiek teko girdėti, šio maršruto keleiviai pasigedo maisto lenkiškame traukinyje. Ar negalvojate Mockavoje pasistatyti kioską, kad žmonės, perlipdami į lenkišką traukinį, galėtų įsigyti maisto?

– Apie tai galvojau senokai, kai tik buvo pranešta, kad bus paleistas toks traukinys. Manau, kad reiktų pasibandyti. Kadangi su geležinkeliais mes seniai bendradarbiaujame, tai kiosko ten neverta statyti, galima pasinaudoti geležinkelio stoties patalpomis, išsinuomoti kampuką. Žinoma, tokiai paslaugai reikia ir atskiro darbuotojo. Ar jis užsidirbs sau algą? Bet kol svarstysiu, šią nišą gali kas nors užimti. Per 40 minučių, kol vyksta persėdimas, keleiviai tikrai galėtų į stotį užeiti maisto. Ten didelio asortimento nereikia, iškepti kibinų, suruošti sumuštinių, kavos, arbatos, gaiviųjų gėrimų. Kadangi traukinys kursuoja kasdien, gal vertėtų pabandyti?

– Sakėte, kad jau senokai rengiate banketus. Koks buvo didžiausias?

– Vieną kartą maitinome per 150 žmonių, bet tai buvo švediško tipo stalai. Yra toks specialus kariuomenės būrys, kurio buveinė prie Vilniaus. Jubiliejaus proga darėme jiems vaišes, ten buvo gal 200 žmonių. Patys didžiausi renginiai – rajonų ūkininkų šventės, mus kviečia savivaldybės – teko ruošti maistą Lazdijams ir Kalvarijai.

– Maisto gamybos srityje dirbate jau 25-erius metus. Ar pasikeitė žmonių skoniai per tą laiką?

– Mes – ne restoranas, mes derinamės prie kliento. Tačiau galiu drąsiai sakyti, kad žmonių supratimas apie maistą yra visai kitoks, nei buvo prieš ketvirtį amžiaus. Jie dabar išrankesni, atsirado veganų ir vegetarų, ko anksčiau nebūdavo, žmonės mažiau valgo, bet nori, kad būtų įdomesni patiekalai ir įdomesnis pateikimas, gražesni indai. Valgytojas per tuos metus ryškiai ūgtelėjo – žmonės daug keliauja ir svetur pamato naujų patiekalų.

– Ar gaminate maistą veganams ir vegetarams?

– Mes veganams negaminame, bet vegetarams galima šį bei tą pasiūlyti. Būna tokių banketų, kai konkrečiai pasako, kokį kiekį reiks pateikti vegetariškų patiekalų.

– Ar prieš šventes žmonės užsisakinėja patiekalus į namus?

– Taip. Dabar Kūčioms pas mus maisto užsisakė 19 šeimų. Mes parengėme pasiūlymą, bet nereikėjo viešai jo skelbti, viskas susirinko be reklamos. Tai – silkė su įvairiais pagardais, įdomesniais, nei žmonės namuose pasiruošia. Žuvys šešių rūšių, įvairiai pagamintos, ir daugelis kitų šventinių patiekalų.

– Iš kur Jūsų polinkis maisto gamybai? Gal mama, močiutė Jus to išmokė?

– Tikrai nežinau, iš kur tai. Mama nemėgo gaminti, atsimenu, kai tik bulviakasis, tai ji bėga į laukus su pintine, kad tik nereiktų maisto talkininkams gaminti. Dabar supratau, kad man maisto gaminimas yra poilsis, ne darbas. Aš nei profesionali maisto technologė, nei virėja, esu baigusi mikrobiologiją Vilniaus universitete. Kai papuoliau į šį verslą, tai jaučiausi kaip vaikas smėlio dėžėje – mažai ką apie tai žinojau, bet turėjau giminaičių, kurios buvo šios srities profesionalės ir man padėjo kainas suskaičiuoti bei atlikti kitus svarbius dalykus.

– Tai gal Jūs pagal Vilniaus universitete įgytą specialybę visai nedirbote?

– Pagal specialybę dirbau 14 metų. Beveik dvidešimt metų išgyvenusi Vilniuje, prieš tris dešimtmečius atvažiavau į Šeštokus.

– Kas Jus paskatino tokiai gyvenimo permainai?

– Tai buvo mano vyro (dabar jau velionio) mintis. Jis sugalvojo, jog reikia Šeštokuose pradėti verslą. Aš esu kilusi iš to paties krašto, iš Karužų, tai grįžome prie savo šaknų. 1992 metais įkūrėme įmonę, o vėliau iš Romo Apanavičiaus nupirkome buvusio buitinio patalpas Šeštokuose ir, jas suremontavę, 1998 metais ten atidarėme kavinę, kuri iki šiol veikia. Atvykėliai nesupranta, kaip mes išgyvename, kaip išsilaikome, nes jie viską vertina pagal miesto apyvartas. Kadangi pas mus trys paslaugos – apgyvendinimas, kavinė ir dar parduotuvė, tai šie versliukai vienas kitą palaiko ir išlygina krizines situacijas.

– Kiek žmonių surado darbo vietas Jūsų bendrovėje?

– Pas mus dirba 7 darbuotojai, iš jų trys – virėjos, viena padavėja. Man – iššūkis išlaikyti samdomus žmones, mokesčius mokėti, ir dar kaime. Pas mus tie patys žmonės dirba daug metų. Kas ateina, tai labai retai išeina, nebent sveikata sutrukdo.

– Viešojoje erdvėje beveik nematyti Jūsų reklamos. Kaip surenkate užsakymus?

– Kai padarai kokį pobūvį, ir visi būna patenkinti. Žmonės sako, kad trūksta reklamos, bet manau, kad jos nereikia, žmonės apie tai sužino iš buvusių mūsų klientų. Jei plačiau reklamuočiausi, tai nespėčiau įvykdyti visų užsakymų.

– Nors dabar laikai labai sudėtingi, bet judate į priekį.

– Jau trejus metus gaunu pensiją, tai turiu garantuotas pajamas. Šiandien judame į priekį, o kas bus rytoj, niekas nežino. Reikia gyventi šia diena ir mažiau planuoti, juk matom, kas vyksta pasaulyje. Gyvenkime ir džiaukimės tuo, ką turime.

(„Dzūkų žinios“)