Vis drąsiau besielgiantys laukiniai paukščiai jau mažai ką bestebina. Visgi Šeštokų gyventojai kraipo galvas. Jų pašonėje įsikūręs gandras ėmėsi neeilinės misijos: jis reguliuoja eismą.

Vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau gandrų šeimyna buvo įsikūrusi elektros stulpe, paskui persikėlė į liepą. Kiek metų čia gyvena gandrai, jau nieks pasakyti negali: sako, kad daug. „Anksčiau, kaip sakydavome, kad Bagirskienės žemėje gyvena“, – prisimena. O ir kiek metų tai liepai, jau nieks pasakyti negali, kiek atsimena, ji visada čia augo: seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai vis mena tą pačią liepą. Kai pražysta, kvepia liepžiedžiai, tik liepukų nuo tos liepos niekas nesiskina: per aukštai. O gandrams gyventi tokioje ramybės oazėje pats tas: ramu, gera, maisto vietos pievose į valias. Prie traukinių dundesio gandrai pripratę: nereaguoja.

Aplink buvusį šabakštyną Šeštokų seniūnija sutvarkė: išpjovė šakas, suorganizavo, kad jos būtų išvežtos. Vienas vyriškis, pamatęs gandrų lizdą, paklausė, ar jame gandrai gyvena, nes labai jau apžėlęs tas gandralizdis buvo, vietiniai papasakojo, kad gandrai visad gyvenę, tik kokius vienerius metus buvo lizdą apleidę. Jis pažadėjęs sutvarkyti gandralizdį, vietiniai kopėčias parūpino: liepa aukšta, taip paprastai neužlipsi. Du kartus lizdą vis tvarkė.

Ir štai parskrido gandrai. Šiemet šiek tiek susivėlinę: parskrido jau po Gandrinių. „Už kokios savaitės“, – atsimena. Ir iškart ėmėsi pagal save lizdą tvarkytis: patvarko dar ir dabar. Tai šakutes neša, tai kokių žolių parsineša. Jau peri. Gražu žmonėms stebėti jų elgseną, kaip paukščiai vienas kitą pavaduoja, pakeičia: vienas varliauja, kitas ant kiaušinių tupi, paskui susikeičia vietomis.

Vis drąsiau besielgiantys laukiniai paukščiai jau mažai ką bestebina. Visgi Šeštokų gyventojai kraipo galvas. Jų pašonėje įsikūręs gandras ėmėsi neeilinės misijos: jis reguliuoja eismą.

Vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau gandrų šeimyna buvo įsikūrusi elektros stulpe, paskui persikėlė į liepą. Kiek metų čia gyvena gandrai, jau nieks pasakyti negali: sako, kad daug. „Anksčiau, kaip sakydavome, kad Bagirskienės žemėje gyvena“, – prisimena. O ir kiek metų tai liepai, jau nieks pasakyti negali, kiek atsimena, ji visada čia augo: seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai vis mena tą pačią liepą. Kai pražysta, kvepia liepžiedžiai, tik liepukų nuo tos liepos niekas nesiskina: per aukštai. O gandrams gyventi tokioje ramybės oazėje pats tas: ramu, gera, maisto vietos pievose į valias. Prie traukinių dundesio gandrai pripratę: nereaguoja.

Aplink buvusį šabakštyną Šeštokų seniūnija sutvarkė: išpjovė šakas, suorganizavo, kad jos būtų išvežtos. Vienas vyriškis, pamatęs gandrų lizdą, paklausė, ar jame gandrai gyvena, nes labai jau apžėlęs tas gandralizdis buvo, vietiniai papasakojo, kad gandrai visad gyvenę, tik kokius vienerius metus buvo lizdą apleidę. Jis pažadėjęs sutvarkyti gandralizdį, vietiniai kopėčias parūpino: liepa aukšta, taip paprastai neužlipsi. Du kartus lizdą vis tvarkė.

Ir štai parskrido gandrai. Šiemet šiek tiek susivėlinę: parskrido jau po Gandrinių. „Už kokios savaitės“, – atsimena. Ir iškart ėmėsi pagal save lizdą tvarkytis: patvarko dar ir dabar. Tai šakutes neša, tai kokių žolių parsineša. Jau peri. Gražu žmonėms stebėti jų elgseną, kaip paukščiai vienas kitą pavaduoja, pakeičia: vienas varliauja, kitas ant kiaušinių tupi, paskui susikeičia vietomis.