Nuo Persijos įlankos iki Lietuvos aruodų: karas Irane grasina kainų šoku maistui ir trąšoms

Karas Irane ir įtampa Persijos įlankos regione sukėlė rimtą grėsmę pasaulio maisto saugumui, teigia „Finnacinal Times“. Sutrikus trąšų tiekimo grandinėms ir išaugus energijos kainoms, vis daugiau ekonomistų ir žemės ūkio ekspertų perspėja apie galimą globalią maisto krizę. Viena svarbiausių priežasčių – prekybos per Hormūzo sąsiaurį sutrikimai. Per šį siaurą jūrų kelią tarp Irano ir Omano įprastai keliauja apie ketvirtadalis jūrų naftos prekybos ir didelė dalis trąšų.

Azoto trąšos, ypač karbamidas, yra vienas svarbiausių šiuolaikinio žemės ūkio elementų. Be jų daugumos kultūrų derlius smarkiai sumažėtų. Pasaulyje kasmet sunaudojama apie 180 milijonų tonų azoto trąšų, o maždaug 55–60 milijonų tonų karbamido kasmet transportuojama jūra. Šioje rinkoje itin svarbus Persijos įlankos regionas: Kataras, Saudo Arabija, Iranas ir Jungtiniai Arabų Emyratai, kuri atsidūrė karinio konflikto epicentre, iki šiol eksportuodavo iki 40–50 % pasaulinio karbamido.

Didelė šių trąšų dalis eksportuojama per Hormūzo sąsiaurį, per kurį paprastai keliauja apie trečdalis pasaulinės karbamido prekybos. Tačiau konfliktui paaštrėjus, šis kelias yra praktiškai užblokuotas. Dėl to Persijos įlankoje įstrigo daugiau kaip 1,1 milijono tonų karbamido, kuris negali pasiekti pasaulio rinkų. Toks tiekimo sutrikimas labai greitai paveikia globalią žemės ūkio sistemą, nes trąšų rinka veikia esamuoju laiku – dideli rezervai paprastai nekaupiami.

Rinkos reakcija buvo staigi. Nuo konflikto pradžios karbamido kaina pakilo daugiau kaip 40 %, o kai kuriose rinkose šoktelėjo net iki maždaug 700 JAV dolerių už toną. Tuo pačiu metu pakilo ir kitų azoto trąšų, tokių kaip amoniakas, kainos, kurios pasiekė aukščiausią lygį per trejus metus. Trąšos sudaro apie ketvirtadalį daugelio javų ūkių gamybos sąnaudų, todėl jų brangimas tiesiogiai mažina ūkininkų pelningumą ir gali mažinti pasėlių plotus.

Problema dar labiau aštrėja dėl gamtinių dujų trūkumo. Azoto trąšų gamyba yra labai priklausoma nuo gamtinių dujų, kurios naudojamos amoniako sintezei. Kai kurios Azijos trąšų gamyklos jau buvo priverstos stabdyti arba mažinti gamybą dėl dujų tiekimo sutrikimų. Tai dar labiau sumažino trąšų pasiūlą pasaulyje ir padidino kainas.

Ekspertai pabrėžia, kad trąšų trūkumas gali turėti dramatiškų pasekmių maisto gamybai. Kai kurių kultūrų derlius be pakankamo tręšimo gali sumažėti net iki 50 %. Tai reiškia, kad net ir trumpalaikiai tiekimo sutrikimai gali paveikti visą maisto grandinę – nuo ūkininkų iki vartotojų.

Didžiausią riziką patiria šalys, kurios labai priklauso nuo importuojamų trąšų. Pavyzdžiui, Indija daugiau kaip 40 % savo karbamido ir fosfatinių trąšų importuoja iš Artimųjų Rytų regiono. Jei tiekimas sutriks ilgiau, šios šalys gali susidurti su rimtais maisto gamybos iššūkiais. Panaši situacija gresia ir kai kurioms Afrikos bei Pietų Azijos valstybėms, kurios turi mažesnę finansinę galią konkuruoti dėl brangstančių trąšų.

Lietuva šiuo atveju yra irgi itin jautri, nes didžią dalį žemės ūkio produkcijos sukuria augalininkystės sektorius, o apie 5 mln. tonų grūdų yra eksportuojama.

Be to, konfliktas daro įtaką ir energijos rinkoms. Naftos kainos per pirmąsias konflikto savaites šoktelėjo daugiau nei 20 %, viršydamos 110 JAV dolerių už barelį. Energijos brangimas didina transporto ir gamybos išlaidas visoje maisto tiekimo grandinėje – nuo trąšų gamybos iki maisto perdirbimo ir logistikos.

Dėl šių priežasčių ekonomistai vis dažniau kalba apie galimą naują pasaulinę maisto krizę, kuri galėtų prilygti ar net viršyti 2022 metų šoką, sukeltą Rusijos karo Ukrainoje. Jei konfliktas užsitęs ir Hormūzo sąsiauris liks uždarytas, pasaulinė žemės ūkio sistema gali susidurti su vienu didžiausių tiekimo sukrėtimų per pastaruosius dešimtmečius.