Norvegijos žuvis, Baltarusijos statistika: kas iš tiesų maitina Rusiją?

2025 m. Baltarusija tapo didžiausia žuvies produktų tiekėja į Rusiją – į šią rinką eksportuota 112 tūkst. tonų žuvies ir jos produktų, kurių vertė siekė 336 mln. JAV dolerių. Pagal eksportuojamus kiekius Baltarusija aplenkė Kiniją (96 tūkst. tonų) ir Turkiją (75 tūkst. tonų). Iš pirmo žvilgsnio šie skaičiai gali sudaryti įspūdį, kad Baltarusija tapo viena svarbiausių žvejybos valstybių regione. Tačiau tai – statistinis paradoksas, nes šalis neturi tiesioginio priėjimo prie jūros ar vandenyno.

Realybėje tokie Baltarusijos žuvies eksporto rodikliai atspindi ne žvejybos plėtrą, o prekybos ir perdirbimo struktūrą. Baltarusijos vaidmuo Rusijos žuvies rinkoje grindžiamas ne vietiniais laimikiais, o reeksporto ir perdirbimo modeliu. Didžioji dalis į Rusiją iš Baltarusijos patenkančios žuvies yra sugauta trečiosiose šalyse ir į Baltarusiją importuojama kaip šaldyta arba pusiau perdirbta žaliava. Šalyje veikiantys perdirbimo fabrikai šią žaliavą paverčia filė, gamina pusgaminius ar galutinius produktus, kurie vėliau eksportuojami jau kaip Baltarusijos kilmės prekės.

Panašus mechanizmas buvo matomas ir vadinamojo „baltarusiškų krevečių“ atveju. Po 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą ir sulaukė Vakarų sankcijų, Maskva įvedė plataus masto maisto produktų importo draudimus iš Europos Sąjungos, JAV, Kanados, Norvegijos ir kitų šalių. Šie apribojimai apėmė ir žuvį bei krevetes. Netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Baltarusijoje „pagamintas“ krevetes – nors pati šalis neturi nei krevečių žvejybos, nei jų auginimo infrastruktūros. Tai buvo klasikinis reeksporto pavyzdys: Baltarusija, turėdama laisvosios prekybos susitarimus su Rusija, tapo tarpine grandimi, per kurią į Rusijos rinką pateko iš kitų šalių importuoti produktai.

Pagal dabartinę prekybos struktūrą, pagrindiniai Baltarusijos žuvies tiekėjai yra tolimųjų žvejybos regionų šalys. Didžiausi kiekiai importuojami iš Rusijos – daugiausia Ramiojo vandenyno žuvys – menkės, jūrų lydekos. Ši žuvis į Baltarusiją patenka kaip šaldyta žaliava ir vėliau, jau perdirbta, dažnai grįžta į Rusijos rinką. Reikšmingi žuvies kiekiai taip pat atkeliauja iš Norvegijos – daugiausia lašišos ir kitos didesnės vertės žuvys, kurios Baltarusijoje perdirbamos ir paskirstomos regiono rinkoms.

Tiesa, Norvegijos žuvis Baltarusiją pasiekia ne per tiesioginę prekybą, o per Europos Sąjungos ir Rusijos tarpininkus, todėl oficialioje Baltarusijos importo statistikoje ji dažniausiai „ištirpsta“ kaip importas iš trečiųjų šalių. Remiantis prekybos srautų struktūros analize ir rinkos dalyvių vertinimais, galima daryti prielaidą, kad apie 20–30 % Baltarusijoje perdirbamos lašišos ir baltos žuvies gali būti Norvegijos kilmės. Tai reikštų maždaug 20–35 tūkst. tonų per metus, priklausomai nuo konkrečių metų ir rinkos sąlygų.

Kita svarbi Baltarusijos žuvies importo kryptis – Pietų Amerikos ir Atlanto regiono šalys, pirmiausia Čilė, Argentina ir kai kurios Vakarų Afrikos valstybės. Iš šių rinkų importuojama šaldyta jūrų lydeka, skumbrė ir kitos masinio vartojimo žuvys, kurios gerai tinka pramoniniam perdirbimui. Papildomus srautus sudaro importas iš Azijos šalių, įskaitant Kiniją ir Vietnamą, daugiausia kaip pusiau perdirbta produkcija ar žaliava tolesniam apdorojimui.

Baltarusijos importo struktūroje dominuoja ne aukštos pridėtinės vertės galutiniai produktai, o žaliava, kuri perdirbama pagal Rusijos rinkos poreikius ir išgabenama su palyginti nedidele, bet stabilia pridėtine verte. Tokia schema ypač efektyvi sąlygomis, kai tiesioginis Rusijos importas iš Vakarų šalių yra ribotas.

Geopolitiniai veiksniai šį modelį dar labiau sustiprino. Rusijos taikomi importo apribojimai ir kontrsankcijos iš esmės pertvarkė maisto produktų tiekimo grandines regione. Baltarusija tapo viena pagrindinių alternatyvių krypčių, nes prekyba tarp šių dviejų šalių vykdoma supaprastintomis muitų ir veterinarinės kontrolės procedūromis. Tai leidžia greitai nukreipti žuvies srautus iš pasaulinių rinkų į Rusijos vartojimą per Baltarusijos perdirbimo infrastruktūrą, o statistikoje sukuria įspūdį apie „žuvies lyderystę“ šalyje be jūros.