Grybai ir grybavimas Rytų Aukštaitijoje

Dar 2023 m. Rytų Aukštaitijoje vyko įdomi mokslinė ekspedicija apie grybus ir grybavimą. Lietuvos tautosakos instituto specialistė atsiuntė apibendrinantį straipsnį. Gal bus įdomu tiek mėgstantiems grybauti, tiek tiesiog besidomintiems gamta. Dabar kaip tik grybavimo metas prasideda, o ar žinote, kad grybų galima rasti nuo ankstaus pavasario. Tarkim jau kove dygsta austriškoji plačiataurė, kuri vadinama Velykų grybu. 

Grybų raišką kultūroje, jų panaudojimą ir socialinę reikšmę tyrinėja etnomikologijos mokslas. Etnomikologija atsirado XX a. antrojoje pusėje ir, anot jos pradininkų Valentinos ir Gordono Wassonų, visos kultūros, pagal santykį su grybais gali būti suskirstytos į mikofobines ir mikofilines. Mikofobinės sampratos kultūrose grybai maistui vartojami retai arba išvis nevartojami. Šiose kultūrose jie suvokiami kaip pavojų keliantys laukinės gamtos atstovai. Mikofilinėse – priešingai – grybai yra svarbi žmogaus aplinkos dalis, suvokiama kaip gamtos turtas ir gėrybė. Lietuviai, be abejonės yra visiški mikofilai.

Skirtingi Lietuvos regionai pasižymi skirtingu miškingumu, o žmonių polinkis grybauti dažnai priklauso nuo jos supančios aplinkos. Tose vietose, kur plyti miškingi plotai, žmonės kur kas dažniau eina į miškus, renka grybus mitybinėms ir kitokioms reikmėms, pavyzdžiui vaistams. Tokiose vietose, kur dažnai grybaujama, atsiranda ir ypatingas grybautojų santykis su aplinka, per kurį reiškiasi įvairios grybavimo praktikos, pasakojimai apie grybavimą, su grybais susiję tikėjimai ir pan.

Aukštaitijoje 2023 m. vykusi ekspedicija, yra didesnio projekto – ETNOMIKO (Nr. S-LIP-22-58), finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos, dalis. Projekto metu ekspedicijos vyko skirtingose Lietuvos vietovėse, apimančiose beveik visus Lietuvos etnokultūrinius regionus, išskyrus Mažąją Lietuvą. Projekto tikslas buvo išsiaiškinti, kokias grybų rūšis žmonės pažįsta, ką renka ir kokiais tikslais, kokie liaudiški grybų pavadinimai vartojami skirtinguose etnokultūriniuose Lietuvos regionuose. Be to, stengtasi kiek įmanoma surinkti kuo daugiau kitų duomenų apie grybavimą ir grybavimo praktikas.

Ekspedicija rytų Aukštaitijoje vyko 2023 m. spalio 10–13 d. Joje dalyvavo dvi mokslininkės – šio straipsnio autorė etnologė dr. Vita Džekčioriūtė ir mikologė dr. Reda Iršėnaitė. Ekspedicijos metu buvo aplankytos šešios vietovės – Palūšė, Meironys, Šuminai ir Puziniškis, esantys Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje ir Ignalina bei Labanoras, kurie yra netoli šio parko. Daugiausia žmonių pakalbinta Palūšėje ir Meironyse. Iš viso buvo bendrauta su 21 pateikėju, kurių amžius nuo 41 iki 90 m. (vid. 69). 

Bendraujant su žmonėmis jiems buvo rodomas 55 gyvų organizmų nuotraukų rinkinys. 50 nuotraukų buvo pačių įvairiausių, valgomų, nuodingų, ant medžių augančių grybų rūšių. Į rinkinį buvo įtrauktos ir trys kerpių bei dvi gleivūnų rūšys, kuriuos kaip ir grybus tiria mikologai.

Pagrindiniai pateikėjams užduodami klausimai buvo šie: ar atpažįstate pavaizduotą grybą? Kaip jį vadinate? Ar renkate, ar anksčiau jį rinkote?Kas jus išmokė grybauti? Ar esate naudoję šį (ar kitus grybus) ne maistui? Ar esate girdėję atvejų, kad iš pažįstamų, kas nors būtų apsinuodijęs grybais?

Tačiau bendras klausimynas buvo kur kas platesnis – jį sudarė 48 klausimai. Ne visi jie būdavo užduodami pateikėjams, tai priklausė nuo pokalbio, nes medžiaga buvo renkama nestruktūruoto interviu būdu. Iš rodytų 50 grybų rūšių (neskaitant kerpių ir gleivūnų), žmonėms nepažįstamos ar nematytos buvo tik 3–4 grybų rūšys. Nors vieną kartą nors vieno pateikėjo būdavo įvardijamos bent 42 iš 50 rodytų grybų rūšių. Tai rodo, kad Rytų Lietuvos žmonės ypač gerai pažįsta grybus.

Rytų aukštaičių pažįstami ir renkami grybai

Ekspedicijoje surinkti duomenys parodė, kad dažniausiai yra renkama apie dešimt grybų rūšių. Abi baravykų rūšys – tikrinis (Boletus edulis) ir pušyninis (pinophilus) vietos gyventojų yra skiriami ir vadinami skirtingais vardais. Pavyzdžiui, tikrinis baravykas vadinamas baravyku, baltuoju baravyku, beržyniniu baravyku, miško baravyku, rudeniniu baravyku, tikru baravyku, vasariniu baravyku, o pušyninis – baravyku, juodagalviu, juodagalviu baravyku, juodagalviuku, juodaviršiu, netikru baravyku, tikru baravyku, žieminiu baravyku. Raudonviršis (Leccinum aurantiacum) vadinamas raudonikiu, raudongalviu, raidongrybiu. Lepšė (Leccinum scabrum) vadinama lepšiu, lepše, paberžiu. Abi pateikėjams rodytos skirtingos kazlėkų rūšys – tikrasis ir šilinis (Suillus luteus, S. granulatus) dažniausiai vadinami tais pačiais kazlėko, kazlėno, kazlėniuko, maslionkės vardais, tačiau, kai kurie pateikėjai juos skiria pagal augimo laiką ir tikrąjį kazlėką vadina ankstyvesniu arba vasariniu kazlėnu, o šilinį kazlėką – vėlyvesniu arba rudeniniu kazlėnu. Taip pat dažnai renkama yra žaliuokė arba žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre), vietos gyventojų vadinama zelionka, žaliuoke, žaliuke, tik Rytų Aukštaitijoje užrašytu pavadinimus žalečka. Kartais šis grybas įvardijamas pabrėžiant jam būdingą spalvą – žalia / žalioji žaliečka, geltonoji zelionka, žalia / žalioji zelionka Lb. Visoje Lietuvoje grybautojų itin mėgstama valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius) Rytų Aukštaitijoje taip pat mėgstamas rinkti grybas. Čia ji dažniausiai vadinama voveruška ir tik labai retai iš rašytinės kalbos kilusiu voveraitės pavadinimu. Dar vienas mėgstamas grybas yra pušyninė (Lactarius deliciosus) arba eglyninė rudmėsė (L. deterrimus), kuri vadinama dažniausiai vadinama rudmėse, taip pat rudamėse ir slavizmu – ryžikas.

Šiek tiek rečiau renkamos penkios grybų rūšys. Rudakepuris šilgrybis (Imleria badia) pasižymi itin didele pavadinimų gausa visuose Lietuvos etnokaultūriniuose regionuose. Rytų Aukštaitijoje jis dažniausiai vadinamas šilbaravykiu, rečiau kiškiabaravykiu, lenkišku baravyku arba tiesiog lenkišku, lenkų grybu, makavyku, machavyku, tikruoju makavyku. Geltonasis kazlėkas (Suillus variegatus) taip pat vadinamas makavyku arba machavyku, bet tai jo dažniausiais pavadinimas. Taip pat šis grybas vadinamas ir meilučiu, meiliuku, meiluku, meilonu. Dar vienas Aukštaitijoje dažnai renkamas pušynuose augantis grybas – raukšlėtasis nuosėdis arba gudukas (Cortinarius caperatus). Šiam grybui taip pat būdinga didelė pavadinimų gausa. Aukštaitijoje dažniausiai jis vadinamas kalpoku, taip pat guduku, vokietuku ir baltagrybiu. Dažnai renkamos ir įvairios ūmėdės (Russula sp.). Dažniausiai jos vadinamos būdelėmis, rečiau ūmėdėmis, umėdėlėmis, ūmėdytėmis, o taip pat stariežėmis. Būdelė ir stariežė – tik Rytų Aukštaitijoje pasitaikantis šio grybo pavadinimas. Dar vienas grybas, kuris mielai yra renkamas – tai juosvažalis baltikas (Tricholoma portentosum). Likusioje Lietuvos dalyje, išskyrus Dzūkiją, jis nėra gerai pažįstamas, tačiau čia Aukštaitijoje atsiskleidžia visa puokštė šio grybo spalvinę gamą apibūdinančių pavadinimų: pilkoji / pilka zelionka, pilka žaliečka, pilkoji žaliuokė, balta zelionka, baltikas, baltoji žaliečka, mėlyna žalečka, mėlynoji žalečka, pilka žaliuokė, pilkutė, zelionka, žaliukė, pilkoji žaliečka.

Pasitaiko rūšių kurios anksčiau rinktos dažniau, tačiau dėl vienų ar kitų savybių jų populiarumas tarp grybautojų sumenko. Vis dėlto, pateikėjai tokius grybus gerai pažįsta, nes juos kadaise rinko tėvai ar seneliai. Paprastai tokios rūšys turi ir gana daug pavadinimų. Prie tokių priskirtina pilkoji meškutė (Paxillus involutus), vietinių gyventojų vadinama storalūpiu, storalūpe, alksninuku, alksniuku, kiauliabude, vokietuku, bei piengrybis paberžis (Lactarius torminosus), vadinamas pūkone, pūkonu, pūkuote, pūkuotuku, vilnone, valnuška. Taip pat gerai pažįstamas, bet dabar jau dažniausiai neberenkamas yra paprastasis kelmutis (Armillaria mellea). Pateikėjai dažniausiai bijo jį supainioti su kitomis ant medžių augančiomis panašiomis grybų rūšims todėl nerenka. Rytų Aukštaitijoje šis grybas vadinamas kelmučiu, kelmuku ir išskirtiniu šio krašto pavadinimus – nemune.

Kaip atskirą grupę galima paminėti grybus, kurie anksčiau būdavo nerenkami, tačiau dabar daugeliui pažįstami ir vartojai maistui. Visų pirma – tai pušynuose augantys jau minėti rudakepuris šilgrybis ir raukšlėtasis nuosėdis. Pateikėjai dažnai mini, kad jų vaikystėje šie grybai nei jų tėvų, nei senelių nebūdavo renkami, o rinkti pradėti prieš keliasdešimt metų. Dar vienas iš tradiciškai nerinktų grybų – skėtinė žvynabudė (Macrolepiota procera). Nors maistui ją prieš maždaug du-tris dešimtmečius pradėjo rinkti nedidelė dalis kalbintų pateikėjų, didžioji dalis šį grybą yra ragavę, nuotraukoje atpažįsta, tačiau teigia, kad nerenka jo, bijodami supainioti su kitais, nuodingais grybais. Skėtinė žvynabudė skirtinguose regionuose vadinama įvairiai. Rytų Aukštaitijoje užrašyti žvynabudės, žvyniabudės, skėčio, zontiko ir parasončiko pavadinimai. Be to, dėl savo specifinio, keptą žuvį primenančio skonio, šis grybas dar vadinamas ir karpiu.

Verta paminėti, kad ekspedicijos metu pavyko pastebėti, jog viena pateikėja rinko išskirtinės rūšies, paprastai Lietuvoje niekur kitur nerenkamus grybus – paprastąjį trimitėlį (Cratellus cornucopioides). Paklausus, ką moteris ruošiasi su juo veikti, ji tik pasakė, kad tai yra labai vertingas grybas.

Grybų panaudojimas

Mityba. Paprastai grybai yra renkami maistui. Dažniausiai pateikėjų minimas grybų paruošimo valgymui būdas yra kepti grybai su svogūnais ir spirgučiais, grietine, kurie valgomi su bulvėmis. Kartais iš grybų verdamos sriubos, daromos salotos. Kaip atsarga žiemai anksčiau grybai būdavo džiovinami, sūdomi ir raugiami. Grybų džiovinimas iki šiol išlikęs kaip svarbus atsargų žiemai paruošimo būdas, o štai sūdymą ir rauginimą yra išstūmęs konservavimas ir dar dažniau – užšaldymas šaldiklyje. Vis dėl to, ekspedicijos metu kalbinta viena pateikėja yra išsaugojusi ir senąjį grybų paruošimo žiemai būdą – rauginimą.

Gydymas. Be maisto grybai gali būti naudojami ir gydymui. Ekspedicijos metu užfiksuoti trys visoje Lietuvoje gydymui vartojami grybai. Paprastosios musmirės (Amanita muscaria) užpiltinė alkoholiu naudojama skaudamoms kojoms, sąnariams trinti. Tokia užpiltinė mažomis dozėmis gi būti ir geriama sergant onkologinėmis ligomis. Daugelis pateikėjų yra girdėją apie juodąjį beržo grybą arba čagą (Inonotus obliquus), kuris vietinių dažniausiai vadinamas beržo grybu, taip pat kempine, čaga, medžio grybu ir paprastai yra naudojamas onkologinėms gydymui. Tačiau tik nedidelė dalis teigė bandę vartoti šį grybą patys arba jų artimi žmonės. Daug pateikėjų yra girdėję ir išbandę dar vieną gydomąjį grybą paprastąją poniabudę (Phallus impudicus). Gydymui naudojami šio grybo jauni, kiaušinio pavidali žemėje esantys vaisiakūniai, kurių užpiltinės su spiritu arba degtine yra naudojamos trinti skaudamas vietas. Taip pat užpiltinė geriama esant onkologinėms ligoms. Be to ji gali būti vartojama ir kaip maisto papildas, ir imuniteto stiprinimo priemonė. Anot vienos pateikėjos, kiaušinio žievele galima gydyti ir herpį.

Be visų minėtų grybų, kaip gydomieji buvo paminėti kitose šio projekto ekspedicijose negirdėti dar trys atvejai. Anot kelių pateikėjų tikrosios pinties (Fomes fomentarius), kuri vietinių vadinama kempine, (baltu) beržo grybu, kerpe, nuoviru galima gydyti džiovą, skrandžio ligas. Alkoholinį jos užpilą galima vartoti esant skrandžio ir onkologiniams susirgimams. Dar viena pateikėja minėjo, kad maltos džiovintos voveraitės vartojamos kasdien po vieną šaukštelį iš organizmo pašalina parazitines kirmėles. Taip pat pavyko užrašyti, kad pumpotaukšlių (Lycoperdon sp.) arba kitaip kubezdalių milteliais galima gydyti pragulas.

Iš ekspedicijų metu trijų pateikėjams rodytų kerpių rūšių dvi – islandinė kerpena (Cetraria islandica) ir elninė šiurė (Cladonia rangiferina) taip pat vartojama gydymui Rytų Aukštaitijoje. Susidaro įspūdis, kad kartais žmonės šias abi kerpių rūšis painioja ir tiek viena, tiek kita gydo tas pačias ligas. Dažniausiai šių kerpių nuoviru yra gydomas kosulys, tačiau kartais jos vartojamos tiesiog peršalus. Taip pat jų nuovirai gali būti naudojami skaudamų sąnarių trynimui arba net vėžiniams susirgimams gydyti.

Buitis. Be gydymo grybai nemitybinėms reikmėms gali būti naudojami ir buityje. Pats dažniausiais ir visoje Lietuvoje gerai žinomas paprastosios musmirės panaudojimo būdas – tai musių marinimas. Grybo kepurėlė neapdorota arba apkepta apipilama cukrumi, kartais pamerkiama į pieną. Tai privilioja muses ir prisiėdę šio grybo vabzdžiai nugaišta. Taip musės buvo nuodijamos anksčiau, kai nebuvo kitų priemonių, tačiau daugelis pateikėjų tokį praktinį paprastosios musmirės panaudojimą atsimena iš vaikystės. Įdomus vienas Rytų Aukštaitijoje užrašytas šių dienų atvejis, kuriame musmire naikinamos vaisinės muselės. 

Nuo seno žinoma, kad žmonėse vadinama kempine – tikrąja pintimi (Fomes fomentarijus) anksčiau būdavo skeliama ugnis, arba ji pašventinta ant grybo vaisiakūnio parsinešama iš bažnyčios per Velykas. Ekspedicijos Rytų Aukštaitijoje metu vienas pateikėjas prisiminė, kad tikrąja pintimi būdavo išskeliama ugnis. Taip pat buvo minima, kad dėl uždegtos pinties savybių smilkti, ja gali būti atbaidomi uodai.

Ekspedicijos metu keli pateikėjai teigė, kad grybais buvo praturtinamas ir namuose laikomų gyvulių racionas. Anot vienos pateikėjos, karvėms būdavo duodama nuo raugintų grybų likusi sunka. Kita pateikėja teigė, kad prastesniais grybais – ūmėdėmis, kazlėkais, gudukais būdavo penimos karvės. Taip pat ekspedicijos metu užrašyti du įdomūs atvejai. Pirmajame teigiama, kad karvėms būdavo renkami konkretūs grybai, kurių žmonės nerinko – tai pušyninis žvynadyglis (Sarcodon squamosus), vietinių vadintas meška. Antruoju atveju buvo prisiminta, kad labai prinokusiu kubezdaliu (omeny turimas didysis kukurdvelkis (Calvatia gigantea)) būdavo šeriamos kiaulės.

Dar vienas grybų panaudojimas buityje – grybai kaip dekoracijos ar jų dalys. Visoje Lietuvoje dekorui naudojamos pintys, ne išimtis ir Rytų Aukštaitija. O kerpes, dažniausiai elninę šiurę (Cladonia rangiferina), kaip drėgmės sugėrėją ir puošybos elementą dėdavo tarp langų. Retkarčiais jomis puošdavo ir kapus, ir net Betliejų bažnyčioje prieš Kalėdas.

Grybavimo praktikos

Grybavimo praktikos – tai su grybavimu susiję įvairūs veiksmai, kuriais dažnai siekiama sėkmingesnio grybavimo. Visoje Lietuvoje nuo seno paplitęs tikėjimas, kad pamatytas grybas nebeauga, sukirmija, supūva, yra žmogaus akies paveikiamas, t. y. nužiūrimas, todėl net ir mažas rastas grybas paprastai nepaliekamas. Šis tikėjimas plačiai [paplitęs ir Rytų Aukštaitijoje: 

„Jeigu akys pamata – neauga grybas. <…> Kiek nori lauk – neauga. Akys pamatė – ir nebeuaga. <…> Žmogaus akių bija.“ (LTRF cd 1849). 

„Sako: jei jau užvydai grybų, jo nenurovei, tai anas vis tiek neaugs. Iš vaikystės sakydavo. <…> Nudabojai tu jį. Pakenkei jo augimui.“ (LTRF cd 1863).

Kartais minima, kad žmogaus akis taip kenkia tik patiems tikriausiems grybams – baravykams:

„Jei pamatei baravykų ir jo neišrovei, nuveisi po poros valandų, jis jau bus sukirmijis. <…> Akys pamatė – išrauk, niekada nepalik. <…> Kitiem grybam negalioja.“ (LTRF cd 1867).

„Ar esate girdėję, kad jei randi nedidelį grybą, neverta jo palikt? – Nereikia, nereikia, supelėja, supūva. – Ar tikrai taip būna? Ar bandėt? – Akių bija. <…> Žmonių akių bija. – O kodėl čia taip yra? – Aš nežinau… kiek metų teko, dar anksčiau, kai dygdava baravykiukai, dar toki mažučiai, aš būdava pajemu ir palieku, in rytojaus nuveinu, nei viena nėr – visi supuvį. <…> – Ar čia tik baravykam galioja, ar ir kitiem? – Daugiau baravykam gal. Aš tai spendžiu, kad baravykam.“ (LTRF cd 1859).

Nuo seno buvo tikima, kad sėkmingas grybavimas yra įgimtas, tarsi iš anksto nulemtas ir tame yra svarbus grybų laimės arba dalios principas. Tą patvirtina ir lietuviški posakiai, anot jų, be laimės, nei grybauti nesiseka arba su dalia ir grybauti gerai. Su šiuo laimės arba dalios principu susiję tikėjimai, kad kiekvienas grybautojas miške susirenka savo – tik jam skirtus grybus. Tokie tikėjimai žinomi nuo seno, tačiau šiomis dienomis jie itin reti. Žmonės labiau tiki ne grybų laime ir lemtimi, o grybavimu kaip išmokstamu įgūdžiu, dėmesingumu aplinkai, grybingų vietų žinojimu. Ekspedicijos Aukštaitijoje metu šiuos senąją pasaulėžiūrą menančius tikėjimus pavyko užrašyti iš dviejų žmonių:

„Miške kiekvienam grybautojui – savas grybas. Tai čia jau seniai šitą žinom. Jau tavo grybas tau skirtas – tai tu jį ir rasi. <…> Kaime taip sakydavo: tavo grybo jau niekas neužvis (nepamatys).“ (LTRF cd 1863).

„Kiekvienam grybas išlenda. <…> Sako: kiekvienam grybautojui savas grybas atsiranda. <…> Jau čia kažkokia kaip sėkmė gal. <….> Kiekvienas savo grybą randa.“ (LTRF cd 1964).

Nors grybavimo sėkmė gali būti įgimta, dažnai tikima, kad ją gali padidinti įvairiomis praktikomis. Viena iš tokių senų laikų iki šiandienos likusių praktikų ir tam tikri poelgiai su pirmu rastu grybu, kurie užtikrina tolimesnę grybavimo sėkmė. Pirmas rastas grybas gali būti paspjaudomas, arba pabučiuojamas. Jam gali būti dėkojama, su juo kalbamasi:

„Radai grybų – paspjaudyk baravykų – tai pamatysi ir kitų tuoj“. (LTRF cd 1854).

„Visų laikų padėkavaju grybui. <…> Paprasčiausiai sakau: ačiū arba dėkui. <…> [Sako] kitąkart mintyse, kitąkart garsiai. <…> Jei pats pirmas baravykas ir labai gražus – tai ir garsiai pasakai.“ (LTRF cd 1855). 

„Randu baravykų sakau: nu va, nu pasirodyk savo broliui. Žiūriu – kitas yra. <…> Padėkoju kažkam, gal miškui, gal grybui, kažkam, nežinau, kam padėkoju. <…> Tam kalneliui gal.“ ( LTRF cd 1857).

Nerandant baravykų gali būti dainuojama:

„Jeigu nerasdavo baravykų, pavyzdžiui, eidavo mama, <…> sakydava reikia padainuot, bet man toks jausmas, kad „pilvo daina“ bile kū. <…> Vat man instrigį, ir jeigu nerandu baravykų, aš pradedu irgi niūniuot.“ (LTRF cd 1853).

Pastarasis pavyzdys rodo, kaip pateikėja intuityviai iš mamos perima grybavimo sėkmę užtikrinančią praktiką, ir ją naudoja pati grybaudama. Tai yra ne tiek grybavimo sėkmės siekis, kiek ryšio su mama palaikymas per grybavimo praktiką.

Grybautojų santykis su aplinka

Grybautojai, siekiantys užsitikrinti grybavimo sėkmę kuria ypatingą santykį su aplinka. Jie būna jautrūs ir dėmesingi. Taip aplinkoje pastebimi ženklai, nurodantys greitą grybų dygimą. Tokiais grybų dygimo pranašais gali būti kiti grybai – raudonos musmirės, kazlėnai ir kubezdaliai:

„Jei pradeda raudonos musmirės dygti – baravykai pasirodys.“ (LTRF cd 1854).

„Kai pradeda musmirės raudonos, tai tada irgi grybai eina.“ (LTRF cd 1856).

„Jeigu musmirių pasirodo – tai žinok, tam miške grybų bus.“ (LTRF cd 1857).

„Atsiradus pirmiesiems kazlėnams pievoje aišku, kad netrukus bus kitų.“ (LTRF cd 1964)

„Baravykai jau digs, saka. Mažučiukai va un kiema ir dirvonuose yra …. Kubezdaliukai tokie mažučiukai. Pamatei, kad išdygo mažučiukas, jau digs baravykai, digs arba kokie grybai dygsta.“ (LTRF cd 1867).

Kitas ypatingas reiškinys, reiškiantis grybų dygimo pradžią artimiausiu metu yra žemės pelijimas. Tai išskirtinis su grybais susijęs veiksnys, kurį žmonės pastebi ir įvardija tik Rytų Lietuvoje. Pietryčių Lietuvoje – Dzūkijoje tas pats reiškinys vadinamas žemės žydėjimu ir taip pat reiškia būsimą greitą baravykų pasirodymą. Beje, vienas iš šios ekspedicijos pateikėjų šį reiškinį įvardijo ne žemės pelijimu, o žydėjimu. Štai kaip žemės pelijimą apibūdina rytų aukštaičiai:

„Žemė palyja kaip prieš grybų dygimų <…> ženklas, pelyja žemė. Balta balta būna. Atrodo kaip pelėsis kažkokis. <…> Daugiau prie kelių, kur suarta žemė daugiau. <…> Atvira. <…> Prieš bet kokius grybus. Sako: žemė palyja, pradės jau dygt grybai. Kad drėgmės jau išeina gauna miškas užtektinai.“ (LTRF cd 1859).

„Žemė pelyja – tai jau čia baravykam. <…> Baltos tokios dėmės, kaip ir pelėsio. <…>Sako, digs baravykai.“ (LTRF cd 1854).

„Žemė pelija – ant žemės kaip ir pelėsis užsidėjęs miške. Ant takų daugiausiai galima pastebėt. <…> Tai sako, žemė pelija, tai tadu jau grybų bus.“ Pelėsis baltas. Taip sako apie visus grybus. Čia jau nuo senai. Žino šitą iš mamos, ji taip sakydavo. (LTRF cd 1855).

„Peli žemė. <…> Kaip samanėla balta tokia ant žemės. Gali būti miške, gali būti prie miško. Pėlasiuko tokio būna.“ (LTRF cd 1856).

„Žemė peli – būna taip, kaip, sakytum, pienu papilta… Tokia grybiena, ar kaip jinai vadinama. Ant takelių, ant smėlio tiesiog. <…> Jau tuoj bus grybų.“ (LTRF cd 1964).

„Peli žemė – yra tokie, pasrodo ant keliuko tokie pelasiukai, yra tokie, pasdari pelėsis toks. Tai sako, žinokite, jau pradeda dygti grybai, jau reikia ait miškan. (LTRF cd 1867).

Ypatingas ryšys su aplinka kuriamas ir per uoslę. Sėkmingi grybautojai, turi tarsi gyvūnų išlavintą uoslę, kuri padeda užuosti grybus:

„Kai užeini į mišką ir yra grybų – miškas kvepia. <…> Sausas miškas kvepia vienaip, drėgnas kitaip, grybais dar biškį kitaip kvepia.“ (LTRF cd 1857).

„Aš iš pradžių ieškau kvapo, man turi kvepėti grybais toje vietoje. Iš pradžių aš pajuntu grybų kvapą, o jau tada randu grybus. <…> Man taip yra. Jeigu aš einu ir nejaučiu grybų kvapo, vargu ar aš juos ten rasiu. <…> Ir kai randu tą pirmą grybą, tai aš jį pauostau, kaip šuo, kad paimti tą pėdsaką.“ (LTRF cd 1852).

Apibendrinimas

Rytų Aukštaitijos Ignalinos apylinkėse gyvenantys grybautojai pažįsta daug grybų rūšių. Kartais renkami tokių rūšių grybai, kurie kituose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose renkami rečiau, retai arba išvis nerenkami, pavyzdžiui, juosvažalis baltikas, paprastasis trimitėlis.

Pelėjanti žemė – ypatingas, šiam regionui būdingas, ryšį su aplinka atspindintis, vienu metu esantis ir gamtinis, ir kultūrinis reiškinys.

Rytų Aukštaitijoje yra išlaikyti kai kurie archajiški mitinę mąstyseną išreiškiantys tikėjimai ir praktikos nebesutinkami arba rečiau sutinkami kituose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose (grybo spjaudymas, bučiavimas, dėkojimas, siekiant užtikrinti grybavimo sėkmę; grybavimo laimę išreiškiančio principo raiška per tikėjimą, kad kiekvienam yra savas skirtas grybas).

Grybavimo tradicija yra perimta iš tėvų ir senelių, tačiau ją keičia bei papildo ekspedicijos metu kalbinti eksperimentuoti linkę grybautojai, kurie žinių intensyviai semiasi iš knygų, žiniasklaidos ir atvykusių poilsiauti žmonių. Šiose apylinkėse įspūdį palieka tradicinių su grybavimu susijusių žinių išlaikymo ir naujienų įtraukimo eksperimentuojant dermė.

Padėka

Nuoširdžiai dėkojame visiems pateikėjams sutikusiems pasidalinti savo žiniomis apie grybus ir grybavimą ir prisidėjusiems prie vis dar išlikusių tradicinių žinių kaupimo bei turtinimo. Taip labai norime padėkoti Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vyriausiajai specialistei Sigutei Mudinienei, padėjusiai surasti grybautojus, kurie tapo mūsų pateikėjais ekspedicijoje Rytų Aukštaitijoje. Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Užmirštoji įvairovė Lietuvoje: grybai ir kerpės – nuo kultūrinės sampratos iki duomenų sistemų (ETNOMIKO)“ (sutarties Nr. S-LIP-22-58).

Vita DŽEKČIORIŪTĖ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)