Kaip išsaugoti retas rūšis, veisiant nelaisvėje

Kiekviena šalis turi savo Raudonąją knygą, kurioje suregistruotos faunos ir floros rūšys, kurias privalu saugoti, atstatinėti populiacijas nuo išnykimo. Šįkart apie faunos rūšis, kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Kadaise, norint išsaugoti nykstančias rūšis, buvo steigiami draustiniai, rezervatai ir buvo tikima, kad tokiu elementariu būdu nykstančios rūšys savaime atsistatys. Pradžioje tas metodas šiek tiek pasiteisino, bet daugeliu atveju natūraliai nykstančių rūšių tas negelbėjo. Bene vienintelis būdas gelbėti gyvūnus nuo išnykimo – veisti juos nelaisvėje. Tiesa, tas žodis labiausiai erzina tuos, kurie „myli“ gyvūnus tik laisvėje, nors jų ir nepažįsta, ir nenori pažinti. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai gyvūnai veisiami nelaisvėje ir grąžinami į natūralias jų buveines. Kas nuveikta Lietuvoje? 

Nykstančių ir retų gyvūnų veisimu, su tikslu grąžinti į natūralią aplinką, jau daugiau kaip 10 metų užsiima Kauno zoologijos sodas. Veisimo programoje yra 5 rūšys. Tai baliniai vėžliai, raudonpilvės kūmutės, niūraspalviai auksavabaliai, lūšys ir didieji apuokai. Truputį apie kiekvieną rūšį. 

Baliniai vėžliai natūraliai buvo aptinkami pietinėje šalies dalyje. Buvo įsteigti du vėžlių draustiniai, manoma, kad jų turime apie 500–600 vnt. Kauno zoologijos sode baliniai vėžliai pradėti veisti 2011 m. Surinktų iš gamtoje rizikingų vietų kiaušinėlių ir juos inkubavus, paaugintų vėžlio jauniklių per 4 metus buvo paleista daugiau nei 400. Baliniai vėžliai – tikri ilgaamžiai, gali išgyventi iki 80 metų.

Kadaise jų buvo gausu prie daugelio mažų vandens telkinių, kūdrų. Tai labai graži, įdomi nedidelių varlių rūšis – raudonpilvės kūmutės. Bet prieš keletą dešimtmečių jos pradėjo staiga nykti. Kauno zoosodas užsiėmė jų veisimu ir 2017 m. iš Metelių regioniniame parke surinktų 90 ikrelių, išaugino 61 varlytę. Labai sėkmingi buvo 2021 m., kai pavyko išauginti net 318 raudonpilvių kūmučių.

Eiliniam piliečiui mažai ką sako, kad nuo išnykimo reikia saugoti niūraspalvį auksavabalį. Gal labiau ne biologui pažįstamas paprastasis auksavabalis. Niūraspalvis auksavabalis – stambus iki 3 cm vabalas, patinai kvepia muskatu, gyvena senuose lapuočių miškuose, itin ąžuolynuose, kur lervos vystosi trūnijančioje medienoje. Įrašytas į tarptautinę ir Lietuvos raudonąją knygą. Zoologijos sodas nuo 2024 m. dalyvauja tarptautiniame projekte ir atsakingas už šio vabalo veisimą ne gamtinėje aplinkoje. Ir jau šiais metais 145 lervas perkėlė į Liepijų mišką Žemaitijos nacionaliniame parke. Yra paruošti specialūs du „inkilai“, pripildyti lervų mitybai skirtais ingredientais (ąžuolo lapais, drožlėmis, trūnėsiais) ir iškelti į medžius saulėtoje pamiškėje. Tokiu būdu tikimasi, kad išsivystę suaugę vabalai įsikurs ir Žemaitijos nacionaliniame parke. 

Gal mažiausiai reikėtų kalbėti apie lūšių veisimo programą, nes šiais laikais jų populiacija dėl kanopinių žvėrių gausos gana sparčiai didėja, nes vienas iš pagrindinių grobių, buvęs kiškiai, katastrofiškai sumažėję. Tikslios apskaitos pas mus nėra, bet, matyt, koks 200 vnt. gyvena. Ir sunku patikėti, kad Estijoje ir Latvijoje lūšių atitinkamai yra 1000 ir 1600 vnt. 

Liko didieji apuokai. Kauno zoosodas nuo 2020 iki 2023 m. išaugino 8 didžiųjų apuokų jauniklius, kuriuos paleido į natūralią aplinką. Šiemet be meškų masinio fiksavimo mūsų šalyje, bene didžiausią susidomėjimą kėlė didieji apuokai, kurie perėjo Šiaulių devynaukščio pastate. Pora laimingai išperėjo ir išaugino tris jauniklius. Ir štai netikėta liūdna žinia – du jaunikliai, abi patelės, žuvo nutūpusios ant elektros perdavimo linijų už miesto ribų. Gal toks pats likimas ir patinėlio, kuris nebuvo lustuotas ir yra didelė tikimybė, kad galimai taip pat yra žuvęs ant elektros stulpų laidų dėl trumpo sujungimo. Šis liūdnas atvejis parodė, kiek galimai daug žūva stambių paukščių, itin iš plėšriųjų būrio, kurie pasirenka elektros stulpus grobio stebėjimui. Organizacijos „Ekosistemų apsaugos centro“ vadovas P. Adeikis pasipiktinęs, kad taip su gamta negalima elgtis. Šalyje yra 130 tūkst. km elektros perdavimo linijų. Visus trasos laidus izoliuoti gal ir problema, bet skyrus bent vieno „Leopardo“ tanko lėšas, užtektų bent izoliuoti laidus nuo stulpų kelių metrų spinduliu. ESO turės spręsti šią problemą. Paskutinė žinia – Šiaulių m. savivaldybė pirmoji jau skyrė lėšų elektros laidų izoliavimui.

Liko paskutinis projektas, pradėtas 2024 m., kuris mane labiausiai pradžiugino. Tai žalvarnių veisimas nelaisvėje. Man tai bene pats įdomiausias ir labiausiai laukiamas projektas. Dar būdamas vaiku, mano tėvukas yra papasakojęs, kad tarp nemažai jo laikytų gyvūnų turėjęs ir žalvarnį. Žemaitijoje vadinamas šilovarniu, kuris padėjo namuose atsikratyti svirpliais. Ir sakė, kad tai labai gražus paukštis, bet iki mokyklos baigimo neturėjau jokių galimybių jį pamatyti. Tik baigus vidurinę ir įsigijus prof. T. Ivanausko tritomį „Lietuvos paukščiai“, paveikslėlyje pamačiau, kaip atrodo mūsų vienas gražiausių egzotinių paukščių. Besimokant VU Gamtos mokslų fakultete, per botanines-zoologines praktikas Ignalinos, Švenčionių ir Druskininkų apylinkėse, 1968–1970 m. daug kartų teko susidurti su žalvarniais. Bronius Šablevičius knygoje „Lietuvos paukščiai Aukštaitijos nacionalinio parko gamtoje“ rašo, kad Aukštaitijos NP europinių žalvarnių gyventa 37 vietose, kaimuose ir pamiškėse). Ko gero, tik 1970 m., nes tais laikais buvo jų populiacijos pikas. Manoma, kad Lietuvoje tuomet galėjo perėti apie tūkstantis porų, o dabar belikę vos kelios jų. Vieną žalvarnio jauniklį 1969 m. į Rietavą parsivežiau iš botaninės praktikos Gerdašiuose prie Druskininkų. Nors jau buvo beveik visai subrendęs jauniklis, jis greit priprato prie žmonių, iki rudens maitinau jį daugiausia žiogais, o vėliau liesa varške su įtarkuota morka, virtu kiaušiniu.

Tai beveik visoje Europoje sparčiai nykstanti sparnuočių rūšis, išskyrus vieną šalį. Ir Kauno zoologijos sodas ėmėsi vykdyti europinių žalvarnių veisimo programą, kuri prasidėjo 2024 m. ir turi baigtis 2029 m. Numatyta per tą laikotarpį išauginti ir į tam tikras paruoštas vietas paleisti 40 jauniklių. Jau šiemet atsivežė 8 jauniklius iš vieno Vengrijos nacionalinio parko. Tai ir yra ta šalis, kur labiausiai rūpinamasi žalvarnių populiacija, toje šalyje – daugiau nei tūkstantis perinčių porų. Projektui iš ES skirta apvali suma – 1 mln. eurų. Manau, vargu ar užteks 40 paukščių, paleistų į laisvę, kad populiacija atsistatytų bent iki kelių 100 porų žalvarnių. Visuomet, kai vasarą vesdavau ekskursijas po Nacionalinį parką į Bitininkystės muziejų Stripeikiuose, įžanga būdavo, parodant ant laidų tupinčius vieną ar porelę žalvarnių. Reikia tikėti, kad projektas pasiseks ir vėl džiaugsimės nuostabaus grožio sparnuočiais.