Reikia pripažinti, kad esu pats prasčiausias  žvejys mėgėjas, koks begalėtų būti. Meškerę rankose esu laikęs gal kokį pusvalandį. Bet įvairiose organizacijose esu dirbęs ichtiologu, apie dešimtį metų net direktoriavęs Žeimenos  žuvivaisos įmonėje. Su žuvimis susidūriau dar būdamas vaikas, kai tėtis mane pasiėmė vėžiauti į upę, kur veisėsi daugybė plačiažnyplių vėžių. Tėtis juos iš upelio urvų gaudė rankomis ir man juos mėtė į pievą krante. Vėliau įsiprašiau, kad leistų ir man pabandyti pagauti vėžių. Bekaišiojant rankas į upelio urvus, užtikau stambią vėgėlę, kuri išnėrusi per kitą angą tiek išgąsdino mane, kad su klyksmu išlėkiau iš upelio. Tiesa, tame Pamario krašte ji buvo vadinama kvape, nes tik vėliau paaiškėjo, kad tai šios žuvies vokiškas pavadinimas.  Nuo tų laikų man viena įdomiausių žuvų ir yra vėgėlė, kuri vienintelė gėlavandenė menkinių žuvų šeimos atstovė, gyvenanti gėluose vandenyse ir neršianti viduržiemyje (jų negalima žvejoti iki sausio 31 d.). 

Nuo pirmo vėžiavimo momento vasarą šiltomis dienomis pradėjau eiti žuvauti rankomis upelių senvagėse, gana toli nuo namų. Nuostabiausias momentas būdavo, kai braidai, tiksliau ropoji sekliomis vietomis ir vandenyje po augalų lapais užčiuopi ,,miegančias“ žuvis, daugiausia raudes, kurios vietinių vadinamos bruišėmis. Labai atsargiai pakišus ranką  po žuvelioku, paverti jį ant šono ir staigiu judesiu meti jį į krantą.  Kaip meška lepečka tuomet skubi pasiimti laimikį, nes kitaip jis gali atgal į vandenį pasprukti. Vėliau, gyvenant Rietave prie pat Jūros upės, eidavau gaudyti gružlių, vadinamų kilbukais. Mazgu surištais tinkliniais baltiniais sudrumstus smėlį, gaudydavau ir vėl paleisdavau, kad galėčiau dar ne kartą juos gaudyti. Sakoma, kad skani iš jų išvirta žuvienė, deja, man jos neteko ragauti. Dabartiniais laikais, kai viskas draudžiama, ko gero, būtų draudžiamas ir toks žvejybos būdas. 

Dar vienas įsimintinas nuotykis, kai studijuojant biologiją Vilniaus universitete ir dalyvaujant pirmame savo baidarių daugiadienyje žygyje, 1968 m. gegužę plaukiau su žygeiviais Minijos upe vos ne nuo ištakų pradžios – nuo Medingėnų iki Kartenos miestelio. Sustojus paskutinei plaukimo nakvynei, seklioje, bet sraunioje vietoje vandenyje prieš salelę pastebėjau, kad prie akmenų prisisiurbę, kaip gyvatės vinguriuoja kažkokie gyvūnai. Pasirodo, tai upinės negės, apie kurias jau žinojau iš biologijos studijų ir kad tai ne žuvys, jos priklauso bežandžių antklasiui. Pirmą kartą per žygį išsivirėm negių (ne)žuvienės visai kompanijai. Dar rankomis prigaudžiau atsargų kitam kartui, išrausiau salelėje duobę atokiau nuo kranto, kur neges ir ,,apgyvendinau“. Bet ryte negių nė kvapo, mat pakilus upės vandeniui, nors mūsų nakvynės vietoje nelijo, negės laimingai išplaukė į atvirą sraunią Miniją. Matyt buvo lietaus upėje aukščiau. 

Ir paskutinis momentas vadovaujant Žeimenos žuvivaisos įmonei, kurioje buvo auginami vaivorykštiniai upėtakiai. Reikia pažymėti, kad prieš man ateinant į įmonę dirbti, čia buvo inkubuojami lašišų ir šlakių ikrai. Bet buvusio direktoriaus šaldytuve užtikus lašišų, buvo duotas nurodymas jų ir šlakių ikrų inkubaciją uždrausti, o pats direktorius buvo iškomandiruotas į Kamčiatką, švelniai tariant „pasitaisyti“. Dėl tos priežasties Lietuva ilgam laikui atsiliko nuo latvių, kurie veisė lašišines žuvis. Beje, Žeimenoje ir buvo pasiektas mano ilgiausias žvejybos stažas su meškere. Kai užsinorėdavau kažko skanesnio, delikatesinio, pasiėmęs meškerę, tiksliau ilgesnę lazdą ir ant kabliuko pririšus raudoną siūlą, laimikis – vaivorykštinis upėtakis – momentaliai būdavo ant kranto. Kartais pumpuojant vandenį iš Žeimenos, siurbliai įtraukdavo ir pačią gražiausią man žuvį – kiršlį.  Juos man teko stebėti studijų laikais, kai keliavau po Altajų ir leidausi plaustu kalnų upe. Grupėje buvo du ,,užkietėję“ žvejai, kurie mus aprūpindavo šviežia žuvimi – kiršliais. Bet man labiau rūpėjo paukščiai ir žvėrys nei žuvys. 

Tęsiant mano epopėją Žeimenoje, buvau prasitaręs savo valdžiai, kad reikia atgaivinti lašišų ir šlakių veisimą, o taipogi grąžinti į mūsų tam tinkamus upelius kiršlius, marguosius upėtakius. Bet tais laikais jokia improvizacija nebuvo leidžiama, svarbiausia buvo besąlygiškai vykdyti nuleistus planus. Dabar reikia pasidžiaugti, kad ir su didžiuliu pavėlavimu, bet vykdomi gana dideli darbai – retų žuvų rūšių jaunikliais mūsų vidaus vandenų įžuvinimas. 

Beje, ilgą laiką galvojau, kad žvejyba rankomis niekur nepraktikuojama. Prieš kurį laiką atsitiktinai per vieną TV kanalą pamačiau, bet nebeprisimenu kokioje šalyje, kaip žmonių grupė po upėje esančiais kelmais ir urvais rankomis gaudė gana stambias žuvis. Pagalvojau, kad aš ne vienintelis toks buvau žvejys keistuolis. Gal reikėjo pabandyti ir mūsų krašte tokį žvejybos metodą populiarinti, bet, jei neklystu, tai draudžiama. Juk pas mus įprasta viską drausti ir bausti – tad nieko naujo nepasakiau. 

Pranas ZUBRICKAS, („mignalina.lt“)