Aušros kaime, Kėdainių r., ūkininkaujančio Augio Rimkevičiaus ūkyje vertintas 150-ies Ile de France veislinių avių eksterjeras – išoriniai veislei būdingi požymiai. Pagal nustatytas taisykles atliekamo vertinimo tikslas – atrinkti veislei tipingiausias, o ūkininkui svarbu sudaryti geriausias sąlygas jas auginant toliau iki realizavimo. Juk ūkis veislinis.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kiselienė ir vertintoja Kristina Milišiūnienė pasakoja, kad vertinti veislinių avių eksterjerą pradeda rudenį, kai gyvuliai parvaromi iš laukų į tvartus. 

„Iki žiemos iš viso turime atlikti 1700 veislinių avių eksterjero vertinimų. Tokia kvota skirta. Nors mes pateikėme skaičius, kad reikėtų įvertinti daugiau, nes avių, ypač Ile de France, veisimo programoje daugėja, kol kas didesnės kvotos nesulaukėme, tad turime tą skaičių paskirstyti visiems augintojams“, – sako Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė G. Kiselienė. Pasak jos, kvotą galima viršyti, bet ją viršijantys ūkininkai negautų subsidijų, tai yra valstybė neapmokėtų už tą darbą. 

Veislines avis reikia vertinti du kartus. Jaunos pagal išorinius požymius atrenkamos, kai yra ne jaunesnės kaip 6 mėn. amžiaus. Antrąkart vertinami jau suaugę 2 metų gyvuliai. Tas vertinimas, pasak K. Milišiūnienės, daugiau kontrolinis, kuris patvirtina, kad tikrai atrinkti tinkami veislei gyvuliai.

Pirmą kartą vertinant visų veislių avinukus, svarbu patikrinti sąkandį ir sėklides. Kalbant apie Ile de France avis, akcentuota, kad jų turi būti ilga nugara, gerai tolygiai išvystyti kumpiai, nes avys mėsinės. Tai veislei būdinga truputį apžėlusi galva, šiek tiek apžėlusios kojos. Pasak specialistės, jei galva apaugusi per daug, veislei neverta palikti, jei per mažai – taip pat. Žodžiu, reikia atsirinkti tipingiausius tai veislei gyvulius. Kai yra iš ko rinktis – pačius geriausius. Kristina akcentuoja tris svarbiausius aspektus auginat veislines avis: pirmoje vietoje – atranka, antroje – paranka, tai yra avinų parinkimas, o tada jau ūkininko atsakomybė dėl šėrimo ir priežiūros.

Vertinant avis, kiekvienai pagal numerį surašomas protokolas ir duomenys suvedami į duomenų bazę. „Galėtume iš karto vesti, bet duomenų bazė nėra tobula. Suvedimas sudėtingas. Jei vertintume 10–20 avių – viskas tvarkoj, galima duomenis iš karto į sistemą suvesti, o vertinant 150 avių, tiek pat surašoma ir vertinimo protokolų. Tai ir ūkininkui kažkoks košmaras pasitikrinti, nežinai kuriame kuris gyvulys yra, ir mums sužiūrėti. Tad šiuo atveju, kai didesnė banda, dar naudojamės popieriniu variantu. Kitas dalykas – ar internetas dingtų, ar kažkokia klaida, tu suvedei – ir viskas dingsta, todėl reikia apsisaugoti“, – situaciją apibūdina vertintoja.

Vertinimas kur kas sklandesnis, kai ūkyje yra skirstymo įranga. Ne visi ūkiai turi gardus ir elektronines svarstykles. Kristina prisimena atvejų, kai kiekviena avis buvo į kubilą kilojama arba pats ūkininkas su avimi lipo ant svarstyklių.

Be eksterjero vertinimo K. Milišiūnienė akcentavo dar vieną galimybę  – avių vertinimą pagal kontrolinio penėjimo duomenis. „Seniau neturėjome kontrolinio penėjimo. Dabar, kai tokia galimybė yra, sukaupus duomenų, bus galima bent jau avinus vertinti pagal penėjimosi savybes, pagal palikuonis“, – sakė specialistė.

Vertinama tik suaugusių avių vilna

Vertinama tik suaugusių avių vilna, kai jos būna vieną kartą nukirptos. Žiūrima, koks tankumas, minkštumas, vienodumas ir spalva, prakaito kiekis.

„Gal tiek rodiklių nereikėtų, kai vilnos niekam nereikia, bet iš kitos pusės žiūrint, jei mes jos nevertinsim, paliksim likimo valiai ir nors kokį vieną aviną negera vilna turėsime, galime visą bandą suprastinti. Todėl bent jau minimalus vilnos vertinimas turi būti. Svarbu įvertinti vienodumą, kad būtų vienodo storio vilna per visą avį, kad ilgumas pagal veislę atitiktų, tankumas. Jei ją sušiurkštinsime, siūlams nelabai tiks, gal labiau vėlimui. Taigi, jei išvedant veislę buvo skirtas dėmesys, kad vilna būtų konkrečiai tokia, tai ją reikia tokią išlaikyti“, – komentuoja vertintoja.

Avių skaičius Lietuvos ūkiuose, kuriuose jų laikoma per 100, stabilizavosi ir šiek tiek didėja, o smulkių mažėja. Daugiausia yra auginančių nuo 10 iki 20 avių Tik tokie laikytojai dažniausiai avis laiko dėl savęs. Mažuma dalyvauja veisimo programose. Jei dalyvauja, jų tikslas yra plėstis. Tendencija šiuo metu – mėsinės avys, nes rinka diktuoja savo sąlygas. „Atėjo tas laikas, kai mums reikia ne kiekybės, o kokybės. Kiekvienas perkantis ar supirkėjas žiūri natūroje, ką tu turi. Jei avių mėsinės savybės geros, gyvulį lengviau parduoti ir kainą gausi aukštesnę“, – apibendrina Avių augintojų asociacijos specialistės.

Kodėl Ile de France?

Ūkio vedėja Rūta Lukoševičiūtė pasakoja, kad išraiškingais veidukais Ile de France avis augina jau 7 metus. Avys mėsingos – labai gera mėsos išeiga. Rūta jas vadina avimis tankais. Tai labai stiprios, atsparios avys. Dar vienas šios veislės pliusas yra nesezoninė ruja, tai leidžia planuoti kergimus ištisus metus ir gauti ėriukus tada, kada ūkiui yra palankiausia. Šiemet buvo labai šlapia vasara, todėl buvo šiek tiek problemų su nagomis, tačiau sausras ir šalčius išgyvena puikiai. Ne veltui šios veislės avys paplitę visame pasaulyje.

Ile de France nėra labai reiklios pašarui, tik jo turi būti daug. Pasak Rūtos, ėriukams reikia geresnio. Tad mažyliai ir apsiėriavusios avys, kurios juos maitina, gauna koncentratų.

„Jei avys ganosi geros kokybės ganykloje, jokių grūdinių pašarų papildomai duoti tikrai nereikia. Aišku, žolynas turi būti geras – ne paprastos varpinės žolės, o kad būtų baltyminių. Turime šiek tiek natūralių ganyklų, bet daugiausia įsėtų liucerna. Čia jos ganosi, ir šienainis gaminamas. Jei netrūkstra drėgmės, šienaujam keturis kartus“, – sako Rūta.

Ji pasakoja, kad pora dienų prieš vertinimą avis pasvėrė, suleido vakciną nuo klostridijų. Kol kas tai vienintelė vakcina avims Lietuvoje. Vakcinuoti aktualu dideliuose ūkiuose. Su ligomis ūkyje pavyksta susidoroti, nes jau yra patirties ir spėjama užbėgti už akių.

Avių nukirminimas  atliekamas du kartus per metus, tai yra vasarą, kai gyvuliai išsileidžiami į ganyklas, ir rudenį, parginus į tvartus. „Žinoma, atliekame tyrimus. Šią vasarą buvo viena banda, kurios nereikėjo nukirminti. Tik rudenį parsivarę namo tai padarėme, nes ganykla buvo švari ir neužsikrėtė. Darėme tyrimus, neradome, tai be reikalo ir negydėm“,– situaciją komentuoja Rūta.

Avims svarbus ir kokybiškas vanduo, tačiau, jei ganykloje yra balų jos sugalvoja iš jų atsigerti. Tai nėra gerai, bet uždrausti negali. Ūkyje vanduo avims pilamas kiekvieną dieną – ryte ir vakare. Talpos nedidelės, todėl jis neužsistovi.

Ūkio ėriukai pirmą kartą kerpami keturių mėnesių amžiaus. Tuomet jie geriau auga, o taip pat ir vertinant labai gerai matosi visi eksterjero trūkumai ir pliusai, kurie po vilna galėtų pasislėpti. Ūkis veislinis, nuolat judama kokybės link, kiekvienais metais įsivežama naujų avinų iš Prancūzijos, todėl veislei atrenkami tik patys geriausi. Motinos kerpamos vieną kartą. „Mes dažniausiai tai darom prieš ėriavimąsi. Dėl švaros ir ėriavedei lengviau, ir ėriukai stipresni būna, žindymas kitoks, kai vilnos nėra. Vasarą kirpti negerai, nes labai užpuola įvairiausi kraujasiurbiai“, – pasakoja ūkininkas. 

Apie mėsinių avių auginimo prognozes

„Šiaip norai dideli. Ir žemių perkam, ir gyvulių dauginam. Dalis žemės nusavos, dalis nuomojamos. Pradėjome nuo 140 iš Prancūzijos atsivežtų grynakraujų Ile de France avių. Dabar jų apie 800. Jau išmokome dirbti. Daug konsultuojamės su Vidu (red. Vidas Tolevičius, Konsultavimo tarnybos vyresnysis gyvulininkystės specialistas), Laimiu (Laimis Lapkūnas, Kėdainių r. biuro augalininkystės konsultantas). Vidas turi visą įrangą. Atvažiuoja į laukus, kai šienaujame žolynus, padaro tyrimą, pasako, kada aukščiausiam lygyje žolės baltymas. Savaitę kitąkart palauki, o turi aukštesnį ir pigesnį baltymą nei grūdas. Laimis pagal žemės tyrimus parengia tręšimo planus. Juk kai kur nereikia trąšų, kai kur nereikia. Taip pat sėjomainas darome“, – komentuoja Augis ir pripažįsta, kad ateity daug kas priklausys nuo to, koks bus visuomenės požiūris į gyvulininkystę, mėsos vartojimą. Taip pat jau dabar labai sunku su darbuotojais.

Šiuo metu yra ir realizavimo problemų. Su avimis, kurios auginamos veislinei bandai, viskas gerai. Kol kas jos visos pasilieka Lietuvoj ir norinčių tiek, kad nespėjama aprūpinti, o su netinkančiomis veislei – blogiau, nes norint gauti geriausią kainą reikia ėriukus parduoti pavasarį, vasarą. Rudenį kainos krenta.

Kol kas ūkyje koncentruojamasi į veislinę bandą, nes norint parduoti skerdeną reikėtų išvežti į skerdyklą, parveži į šaldytuvus. Reikėtų žmogaus, jam algą mokėti, specialią mašiną duoti. „Gal ir galima būtų tai daryti. Juk mėsa gera, kodėlgi  negalėtų būti tiekiama darželiams, ar mokykloms. Būtų labai gerai, kad vaikai Lietuvoje būtų pratinami prie jos nuo mažumės.  Dabar diduma geros kokybės jautienos ir ėrienos eksportuojama į kitas šalis, o atgal parvežama pigesnė, dažniausiai ir prastesnės kokybės mėsa vietoj to, kad sava čia būtų realizuota. Kažkas ne taip. Taip pat kartais stebina nuostata prieš avieną. Žmonės jos net neparagavę sako, kad bus neskanu, kad smirdės, tačiau, kai prikalbini paragauti, visi lieka maloniai nustebę. Reikia šviesti juos, kad aviena valgoma“, – įžvalgomis dalinasi vyras.

Ūkininkas džiaugiasi, kad neseniai įsigijo naują žolės tvarkymo techniką. „Neturėjome įrangos pašarų ruošimui, todėl samdėm. Šiemet paslaugų kainos išaugo dvigubai, gal net ir daugiau. Kai įsigijome savo techniką – visai kitaip, ir pašaro kokybė geresnė. Anksčiau buvome priklausomi: juk  žmonės pirmiausiai nudirba savus darbus ir tik tada važiuoja padėti kitiems. Tu lauki, žolė perauga. O iš peraugusios gero pašaro nebus. Dabar sūnus šienauja pats. Jam sekasi dirbti žemę. Augina mėsinius gyvulius. Su Laimiu, Vidu taip pat konsultuojasi. Gal taps jaunu ūkininku“, – apie perspektyvą kalba Augis ir optimistiškai užbaigia, – „esame sveiki, darbo turime, valgyti turime, kažkiek uždirbame, kažkiek atsinaujiname – ir gerai“.

Autorė Jolanta Dalia Abarienė, (Žemės ūkio konsultavimo tarnybos informacija).