Dotnuviškiai pasinėrė į ritualais apipintą Lygiadienio misteriją

Sekmadienio pavakare Dotnuvoje suskambo rago gausmas. Štai toks šiuolaikinio žmogaus ausiai neįprastas garsas kvietė drauge sutikti rugsėjo 21-ąją minimą rudens lygiadienį. Dotnuviai ir pasmalsauti atvykę šio krašto svečiai pasinėrė į tikrą misteriją, apipintą mūsų protėvių ritualais: drauge laužyta duona, į liepsną mestos gintaro dulkės, susirinkusiesiems gaudyti bei skaičiuoti berti grūdai ir, žinoma, ant laužo, drauge su visomis metų bėdomis, sudegintas ožys. Nieko makabriško – ožio būta tik šiaudinio.

Pirmą kartą

Magišką lygiadienio misteriją kraštiečiams surengė Akademijos kultūros centras. Jo direktorė Žydronė Smulskienė atskleidė, kad ši idėja gimė įstaigos renginių organizatorei Jolantai Stašinskienei.

„Iki šiol lygiadienis Dotnuvos seniūnijoje švęstas nebuvo, tad šiandienos susibūrimas išties ypatingas. Atgaivinsime daug senųjų ritualų, tarp jų – ir ožio aukojimą ant laužo. Šiaudinį ožį pagamino Akademijos kultūros centro dekoratorė Irma Gadeikienė, – pasakojo Ž. Smulskienė. – Taip pat renginio dalyvius džiugins Zapyškio folkloro kolektyvas „Altonė“ ir kapela „Gatunkas“.

Krašto ūkininkai, atsidėkodami gamtai už dosnumą, su dotnuviškiais dalinsis gėrybėmis. Taigi turėsime ir vaišių – ant ugnies keptą aviną, ant laužo virtą sriubą, bandeles, gaivinsimės namine gira.

Dotnuvos seniūno paprašytas vietos ūkininkas Augis Rimkevičius mielai padovanojo savo užaugintą aviną, kurį paruošė ir iškeps Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas Andrius Balandis. Ūkininkas Petras Vaitelis vaišins cibuline sriuba.

Vakaro kulminacija – ugnies šou. Liepsnos ir iš šieno mūsų dekoratorės sukurti baltiškieji simboliai.“

Protėvių apeigos – prie ugnies

Lygiadienio apeigas su Zapyškio folkloro kolektyvu „Altonė“ dotnuviškiams surengė etnologė Jūratė Bytautė Altonė. Viešnia atkreipė dėmesį, kad paties lygiadienio kaip tokio mūsų protėviai nešventė, ruduo tiesiog buvo gausus įvairių derliaus švenčių, kurios dabar visai nunykusios.

„Lygiadienis yra astronominis reiškinys, kai diena ir naktis išsilygina. Tuomet vyksta gamtos virsmas iš vasaros į rudenį – į tamsos laiką. Šį virsmą verta atšvęsti, – sako etnologė. – Užsidegsime ugnį, nes visos lietuviškos apeigos vyko prie ugnies. Ji yra tarpininkė tarp žemės ir dangaus – tarsi žinios nunešėja.

Šios šventės pagrindas turėtų būti dėkingumas gamtai ir protėviams. Lietuviai visada tikėjo, kad protėviai juos saugo, padeda išgyventi, sulaukti derliaus.

Taip pat dėkota žemei, miškui – apskritai ryšys su gamta buvo labai artimas, nes gamta lemia, ką užauginsime ir ar turėsime valgyti. Taigi padėka protėviams, gamtai, dievams buvo labai svarbu. Ir šiandien linkėsime gero, prašysime skalsos.“