Dotnuvoje gyvena tokie vaikinukai − Vytautas Valikonis ir Dominykas Ambrazas, Dotnuvos pagrindinės mokyklos mokiniai, aštuntokai, bendraklasiai, draugai. Abu juos traukia kalvystės darbai. Štai jau geri metai, kai vaikinai užsiima kalviškais reikalais. Vytautas sako, kad pirmiausia jis pažiūrėjo jutube vaizdo filmuką ir nusprendė pradėti kalti. Tuoj pat tuo užsikrėtė ir Dominykas, gyvenantis ne taip ir toli nuo Vytauto. Pradžia buvo sunki, bet ir dabar nelengva, nes juk nėra Dotnuvoje normalios kalvės. Bet nepaisant to, vaikinukai jau gali pasigirti savo darbais. Per Dotnuvos 650 gimtadienio šventę jie pristatė kalvystės amatą ir netgi pardavė savo darbelių. Peiliai, žarstekliai, šakutės mėsai smeigti, raktų pakabukai….

Kalvystės pradžia – „bliūde“

„Buvo toks bliūdas kieme, tai iš jo pasidarėm tokį kaip mažą žaizdrą, ‒ šypsodamasis apie veiklos pradžią pasakoja Vytautas, ‒ o orą žaizdrui pūtė plaukų džiovintuvas“.

„Iš pradžių su mediena kaitinom, vėliau anglių tėvai nupirko“, ‒ toliau tęsia Dominykas.

Taigi tėvai palaikė, pritarė, anglių nupirko. Tam „bliūde“, naudojant paprastą akmenį vietoj priekalo, buvo nukaltas pirmasis peiliukas.

Andrius Balandis, Dotnuvos bendruomenės centro pirmininkas, pamatė užsidegusius kalvystės veikla vaikinukus ir kreipėsi į Dotnuvos bažnyčios kunigą Gražvydą Geresionį, kad leistų jaunuoliams naudotis vienuolyno kalve. Leido.

Dominyko Ambrazo ir Vytauto Valikonio kalviški darbai./Rūtos Švedienės nuotr.

Tėvo Stanislovo įsteigta kalvė – prastos būklės

Kalvė yra prastos būklės, bet visgi vaikinukams joje dirbti geriau nei kaitinti geležį „bliūde“. Dabar  vyrukai svajoja,  kad kas nors tą kalvę atnaujintų ir jie galėtų rimtai užsiimti kalvystės veikla. Jei dirbtuvės normaliai veiktų, tikėtina, jos taptų Dotnuvos vyrų, kurie turi polinkį į tokius darbus,  traukos vieta.

Yra Dotnuvoje dar vienas vyras, kuris irgi bando kažką padaryti iš geležies. Reikia laiko, reikia lėšų, reikia žmonių, kas tuo užsiimtų. Toje dar Tėvo Stanislovo įkurtoje kalvėje buvo daromi visokie einamieji darbai.

Tai nebuvo kalvė, kur buvo daromi kalviški gaminiai, tiesiog tose dirbtuvėse buvo daromi paprasti darbeliai, pvz., reikėjo patvarkyti durų vyrius ir pan. Kalvė prastai veikia: kai užkuri žaizdrą, patalpa būna pilna dūmų, negali būti. Reikia dabar žmogaus, kuris turėtų laiko ir noro prisidėti prie kalvės atgaivinimo ir palaikymo.

Kalvė yra prastos būklės, bet visgi vaikinukams joje dirbti geriau nei kaitinti geležį „bliūde“. Dabar vyrukai svajoja, kad kas nors tą kalvę atnaujintų ir jie galėtų rimtai užsiimti kalvystės veikla. Jei dirbtuvės normaliai veiktų, tikėtina, jos taptų Dotnuvos vyrų, kurie turi polinkį į tokius darbus, traukos vieta.

Kalviški darbai

Nuo senų laikų geriausi kalviai būdavo tie, kurie mokėjo nukalti ginklų. Kol kas jaunuoliai kala peilius, žarsteklius, šakutes kepsniams, truputį ir papuošalus, raktų pakabukus ir pan.

Kas juo moko, iš kur ima pavyzdžių?

„Aš tai žiūriu jutube arba pats sugalvoju, kaip ką kalti, eksperimentuoju“, ‒ sako šnekesnis Vytautas. Jam pritaria ir Dominykas, sako, kad knygomis, leidiniais apie kalvystę kol kas nelabai domisi, patys daro, kas išeina, ką sugalvoja.

Į pasikalbėjimą atėję vaikinukai atsinešė savo darbelių, bet nedaug, nes kiti tiesiog išdovanoti ar netgi… parduoti. Kai buvo Dotnuvos 650-ojo gimtadienio šventė, per ją vaikinukai gyvai pasirodė, pristatė savo veiklą ir netgi pardavė savo darbelių.

Dotnuvos 650-ojo gimtadienio šventėje  vaikinai pristatė kalvystės amatą./Rūtos Švedienės nuotr.

Beje, vaikinukai yra nukalę peiliukų, kurie yra senoviškų rekonstrukcija. Pavyzdys imtas iš literatūros, iš detalių aprašymų. O tai jau rimtas darbas. Peiliukai su nusklembtu galu buvo populiarūs Dotnuvos krašte. Tokie peiliukai būdavo randami karių kapuose.

Dar vaikinai patys darosi ir klijus ne bet kokius. Iš deguto, iš beržo. Taip norima pajausti, kaip buvo daroma senovėje.

Tėvai ir bendruomenės pirmininkas palaiko

Kiekviena mama ar tėvas didžiuotųsi tokiais vaikais. Kurie po pamokų ar per atostogas ne į telefonus sulindę, o užsiima įdomia, naudinga veikla, dega savo hobiu.

Tėvai parūpino vaikams anglių. Kai reikėjo šventės mugei nukalti kuo daugiau darbų, tai berniukai kalė kelias dienas nuo ryto iki vakaro. Bet neatsibodo. Kai mokslo metai, tai po pamokų eina.

Kiekviena mama ar tėvas didžiuotųsi tokiais vaikais. Kurie po pamokų ar per atostogas ne į telefonus sulindę, o užsiima įdomia, naudinga veikla, dega savo hobiu.

Žinoma, pirmiausia atsiklausia tapusio savotišku jų globėju Andriaus: „Ar galim į kalvę“, nes gi reikia, kad kažkas iš suaugusiųjų „palaimintų“ šį reikalą, prižiūrėtų, padėtų. Tėvai visada žino, kur jų vaikai. Ateina ir patys pasižiūrėti, kaip ką čia jų vaikai kala.

Aktyvūs ir kitose veiklose

Šie vaikinukai ne tik kalviauja, bet ir užsiima kitomis veiklomis. Dominykas konstruoja, bandė padaryti aparatą peiliams šveisti, Vytautas užsiima elektronikos darbais.

Kai kiti tokio amžiaus vaikai užsiima niekais, sėdi įnikę į telefonus, šie vaikinai bando kurti, konstruoti, užsiima įdomia ir prasminga veikla.

Kol kas jaunuoliai kala peilius, žarsteklius, šakutes kepsniams, truputį ir papuošalus, raktų pakabukus ir pan./Rūtos Švedienės nuotr.

„Ir jie nėra užsidarę vaikai, jie aktyviai dalyvauja Dotnuvos gyvenime. Juos gali visur pamatyti: prie užtvankos, mokykloje, stadione. O atsiradusiuose laiko tarpuose dar užsiima kalvystės darbais“, − sako A. Balandis.

Vytautas sako šią vasarą aktyviai sportavo, mankštino visą kūną. „Mokyklos direktorius paskolino svarmenis, dar prie turniko eidavau, taip ir sportavau“, − pasakoja Vytautas.

Dominykas sakė dirbinėjęs įvairius „rankdarbius“ garaže. Vytautas šiek tiek užsiima ir su oda, padarė peiliui įdėklą odinį ir kitų darbelių. Sako, kad oda jį irgi labai viliojanti.

„Nėra ten sunku ir man patinka“, − sako Vytautas. Jis taip pat truputį bando ir su medžiu dirbti, juk štai reikia nukaltiems peiliukams rankenų, tad jas galima padaryti iš medžio ar kaulo. O dar reikia ir ornamentais tas rankenas papuošti… 

Rūta ŠVEDIENĖ, (rinkosaikste.lt)