Dabar vadinam ir Kalėdų Seniu, ir Kalėdų Seneliu, o tautosakoje galima rasti pavyzdžių su Seniu Kalėda. Štai etnologas prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) rašo: Rytų Aukštaitijoje tarpušvenčiu į kiekvienos trobos duris pasibelsdavo Senis Kalėda.

Jis toks: apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su kupra, pasiramsčiuoja dideliausia krivule. Būdavo dar lydimas būrio „avinėlių“. Sodybos šeimininkus Senis pasveikindavo iškilminga prakalba: „Aš – Kalėda! Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai; saldainiais ten lyja, riestainiais sninga. Nešu tarbų, pilną „skarbų“: laimę, derlių ir visokį labą. Mergaitėms nešu prausylų ir baltų „baltylų“, kad būtų gražios. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“ Pakviestas į trobos vidų, Senis Kalėda pirmiausia berdavo saują javų mišinio, vaikus apdalydavo riešutukais, ledinukais.“

Yra nuomonių, esą pavadinimas Kalėdų Senis laikytinas bendrinei kalbai neteiktinu hibridu. Jis siejamas su tarybiniais metais švęstų Naujųjų metų tradicijomis, plg. šventės personažą Senis Šaltis (rus. Дед Мороз).

Teigta, kad lietuvių kalboje senis turįs neigiamą, niekinamą atspalvį. Jeigu būtų taip, E. Hemingvėjaus apysakos pavadinimą turėtume versti „Senelis ir jūra“… Nuomonė, esą bendraujant su vaikais būtina vartoti malonines mažybines formas, taip pat niekuo nepamatuota.

Ir Kalėdų Senis, ir Kalėdų Senelis laikytini bendrinės kalbos norma ir abu yra vartotini. Kurį žodį (senį ar senelį) rinksimės, priklausys nuo mūsų tarmės, šeimos tradicijų ir kt. Abu personažo vardo variantai minimi ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ .