Noragėlių anūkė tarp Norvegijos miškų ir fiordų

Mildą Raiskaitę kalbinu besiruošiančią iš Norvegijos sugrįžti į namus su savo vilke Sol vasaros atostogoms, kur jos laukia Birštonas ir… Noragėliai. Tiesa, grįžimas nebus paprastas, mat pastebėjo, jog Sol, kuri jau skrido į Lietuvą šešis kartus, nėra lengva pakelti skrydžius, tad šeimininkė suka galvą, kaip grįžti į namus kitokiu būdu – keltis keltu. Deja, pasirodo, kad tai sudėtingiau, nei ji įsivaizdavo: visam liepos mėnesiui nėra kajučių su augintiniais. O pasiilgo jau labai ir Noragėlių mamulėlės, ir tėčio, ir kitų brangių namiškių.

Kurti, tapyti, įsiklausyti į save – jos gyvenimo būdas

Klausiu, kaip ją pristatyti skaitytojams, kaip ji pati save pristatytų. Pasakyti, jog ji – dailininkė, kurios parodos buvo surengtos ir Lietuvoje, ir 3 ar 4 kartus Norvegijoje, Osle, viena iš jų vyko miesto rotušėje (tai ji visai nesureikšmina, nors toli gražu ne kiekvieną ten įsileidžia) – neužtenka. Ji praktikuoja šokį ir gyvenimo filosofija labai smarkiai skiriasi nuo daugelio iš mūsų. Anksčiau vedė moterų ratus, tačiau iš to pragyventi negalėjo, o ir tikslo tokio neturėjo, mokė vaikus piešti. Ji – dailės mokytoja, dirbo privačiai daugiausia su vaikais. Ji – menininkė, tapo paveikslus. „Bet kas tas menas? Manau, kad kiekvienas menininkas gimsta turėdamas talentą, tik klausimas, ar puoselės? Vis dėlto dažnas įsisuka į kasdienybę, dirba ir dirba, kad parneštų šeimai pinigų“, – svarsto ji.

„Menas – tai įrankis gydymui. Manau, ir paveikslus aš jau nutapau tam tikram žmogui. Juk kiekviena spalva turi tam tikrą gydantį dažnį. Mano paveikslai švyti spalvomis, turi gydančių galių. Mano atsakomybė – visada būti švariai net savo mintimis, savo energetika. Visi mes – ir žmonės, ir šuo, ir žolelė – esame energija, viskas aplink – energija. Esmė – būti šviesos kariu ir prižiūrėti savo dvasinį sodą, savo gėles, nes blogos mintys, kaip piktžolės, jos priauga, o aš vis gailėjau jų, galvojau, jos – irgi augalas, bet žiūriu, kad jos mano gėles baigia praaugti“, – dėsto Milda.

Menininkės drobės – labai didelės, tad sugrįžusi į Birštoną nekuria, mat bute tai daryti tiesiog sunku. Tai daro svečioje šalyje. „Mano tikslas – mažiau dirbti, daugiau kurti, su pasitikėjimu, kad vieną dieną ir pinigai „ateis“. Yra toks pasitikėjimas, kad vis tiek vieną dieną mano paveikslai iškeliaus į naujus namus. Kuriu, nes man gera“, – sako. Svarbiausia jai, kad užsidirbtų namo nuomai Norvegijoje, pavalgytų – daugiau prioritetų neturi. „Aišku, norėtųsi pataupyti daugiau, bet dabar prioritetas – kūryba“, – teigia.

Šoka visur: ir kieme, ir miške, ir tik sau. „Šokis – irgi tam tikras energetinis aktyvavimas. Kaip ir piešiant, nelieka mano minčių, aš susilieju su savo širdimi, dvasia, kūnu. Per judesį išvalomi energetiniai blokai mūsų kūne: tai ir neišsakytos mintys, ir nuryti skauduliai. Šokis, kaip ir piešinys, – energijos perleidimas per save, kaip dabar sakoma, nunulinimas, erdvės harmonizavimas. Judesiai turi neįkainojamas galias, per tai ateina taika su gamta ir aš pasijuntu visiškoje gausoje“, – dėsto savo filosofiją Milda.

Pati Milda save pristato paprastai: „Esu turinti didžiulį ryšį su gamta, jaučianti visas stichijas savyje, klausanti savo širdies, įsiklausanti į savo jutimus, besistengianti išgirsti save, puoselėti jausmus, likti ištikimai savo jausmams net pačiose nekomfortabiliausiose situacijose. Dvasios stiprybė ateina, kai savęs klausau ir save girdžiu, o ne tai, ką žmonės mato išorėje ar ką mano.“

Milda skirsto gyvenimą į dvi dalis: realybę, kurią mes matome savo akimis, jaučiame savo kūnu, ir kitą realybę, kurią išgyvename savo viduje. „Mano tikrasis kelias yra tai, ką jaučiu savo vidumi. Matau, kad keičiant savo vidų, staiga pasikeičia ir išorė, kažkas įvyksta. Mes visi mokomės – jei neišmokstame, vėl sugrįžtame ten, kur buvome, tik kitu pavidalu“, – sako.

„Aš pasitikiu savo dvasios vedimu. Tai mano gyvenimo būdas“, – sako jauna moteris apie savo kelią. Išorė – ne viskas, daug svarbesnis – dvasinis gyvenimas. Norvegija – tam puiki vieta.

Noragėlių močiutė – dovana anūkei

Paklausta, kas sieja ją su Lazdijų kraštu, ji iškart sako, kad mamulėlė, kurios namai – Noragėliuose, į kurios sodybą Milda visada grįžta, kai tik parskrenda iš Norvegijos, kur gyvena, dirba ir tapo jau 14 metų. Savęs miesto vaiku niekada nevadino, nors jos tėvai gyvena Birštone. Jau ir močiutei sunku buvo vienai gyventi, tai ir ji dabar – Birštone. Milda prisimena, kad kai močiutę parsivežė į Birštoną, Noragėlių sodo obelys iškart sulinko, atrodytų, tą pačią dieną, akimirksniu paseno be močiutės, lyg ji būtų išsinešusi energiją iš tos sodybos.

„Aš – kaimo vaikas, mamulėlę labai myliu, su ja dainuoju. Noragėliuose prabėgo visos mano vasaros. Čia aš užaugau. Tokią močiutę turėti – tikra dovana. Labai pasiilgstu savo šaknų gyvendama svetur“, – taip švelniai kalba Milda apie savo mylimą močiutę.

„Mano svajonė – ta močiutės trobelė“, – prisipažįsta. Visą laiką galvoja, kaip būtų gera gyventi mamulėlės trobelėje, kur patys gražiausi saulėlydžiai, gervių trimitavimas. O ir kaimynystėje gyvena šilti žmonės. „Aš visada apie tai galvoju, klausimas tik – kur darbą susirasti?“ – pasisako.

Nuoširdi asmeninė patirtis: apie pinigus, ryšį po skyrybų ir stiprybę

„Esminis dalykas, kad tai, ką mes darome, eitų iš vidinio jausmo, noro dalytis“, – įsitikinusi. Mano, jei viską darysi iš širdies, su laiku „ateis“ ir pinigai. „Nereikia pirmiausia galvoti tik apie pinigą. Man taip buvę yra. Surengiau paveikslų parodą ir vieną mano paveikslą, kaip keista būtų, norėjo įsigyti keturi žmonės. Galvoju, taukšt taukšt – ir nutapiau gi jį, daugiau tokių paveikslų padarysiu, daugiau parduosiu. Ir mano kūryba atsisuko kaip vandens čiaupo kranelis. Manau, todėl, kad orientavausi į pinigą. Įkvėpimas neatėjo gan ilgą laiko tarpą. Juk piešiu, kad man gera, kad man džiaugsmas tai daryti. Tai tam tikras dvasios rodiklis: jei džiaugsmas yra širdyje, vadinasi, aš savo kelyje“, – svarsto. Pasak jos, jei mums kažkas teikė džiaugsmą prieš 5 metus, o dabar tai jau nebeteikia tokios laimės, vadinasi, kelias baigtas. „Su tais žmonėmis, tame darbe. Metas judėti kitur, įgauti naujų patirčių“, – įsitikinusi.

Tam, kad galėtų laisvai kurti, bet užsidirbtų pragyvenimui, Milda dirba savo buvusio vyro maisto parduotuvėje, tačiau jau jaučia, kad, ko gero, metas kažką keisti. „Mes išsiskyrėme prieš 4 metus, bet būtent dabar turime dar gražesnį santykį, nes nebeturime jokių lūkesčių vienas kitam. Po skyrybų atsirado tikroji meilė padėti vienas kitam. Labai daug dėkingumo atsirado, juk tas kelias kartu nebuvo lengvas, daug išmokė mūsų dvasią, įgavome stiprybės. Kai praėjo skausmas, atsirado dėkingumas, pagarba vienas kitam, noras padėti – juk visada padėjome“, – pasidalina asmenine patirtimi.

Milda žino – jos barometras, kad reikia kažką keisti – nuovargis. „Pareinu iš darbo ir jaučiu, kad nuovargis jau kelių sluoksnių: ne tik fizinis, bet ir dvasinis“. Mano, kad savo energetika mes dažnai palaikome tam tikrus ryšius, žmones. Tačiau ateina metas viską pakeisti. „Aš atsisakiau daug draugysčių, nors nebuvo lengva. Supratau, kad mainai nelygiaverčiai, o juk norisi lygiaverčių santykių, lygiaverčio išgirdimo, matymo, išklausymo. Ir aš baigiau santykius, daug daugiau dėmesio ėmiau skirti sau, savo draugei vilkei Sol, dvasia dar labiau prasiplėtė, aš dar labiau girdžiu save, o kartu meile ir šviesa dalinuosi su kitais“, – prisipažįsta.

„Gyvenau 200 metų senumo trobelėje, pagalvojau, ką veikčiau Lietuvoje, jei reikėtų grįžti. Ir po poros valandų elektroniniame pašte radau laišką, kad man reikia išsikraustyti, o aš buvau taip susitapatinusi su ta trobele. Čia aš, Milda, sena dvasia, trobelė – čia mano atspindys. Buvau prisirišusi, gyvenau su buvusiu vyru, gal ir būčiau likusi, bet, matyt, reikėjo to pokyčio. Dabar gyvenu daug nuostabesniuose namuose. O iškart nežinojau, kur eiti, tik labai norėjau gyventi gamtoje, kad šuo turėtų kur lakstyti, aš – erdvės kurti, šokti. Norėjau didelių langų, kad būtų šviesu“, – sako, kad kartais tokie sutapimai net pagelbsti.

Noragėlių anūkė Milda ir jos ištikimoji vilkė Sol Norvegijos laukinėje gamtoje

Gamta ir Milda – neatsiejama, kaip ir jos ištikimoji palydovė vilkė Sol. „Atvykau į Norvegiją su buvusiu draugu. Patiko čia. Miške ir likau“, – sako ji. Vilkę Sol jiedu nusipirko kaip vestuvinę dovaną sau. Tai reta veislė – Grenlandijos šuo, viena seniausių kinkomųjų šunų veislių pasaulyje, kilusi iš Grenlandijos, tad tokio šuns teko gerokai paieškoti, surado tik Norvegijos pasienyje. „Buvo vadoje 8 šuniukai, tarp jų – vienintelė mergytė. Ją ir pasiėmėme. Šios veislės šunų instinktai labai stiprūs, sakoma, kad jie antri po vilkų. Dabar ji – mano mokytoja, kaip klausytis savo širdies ir likti ištikimai sau“, – džiaugiasi savo palydove. Iš pradžių vilkę šeimininkas davė, bet po mėnesio atvažiavo įsitikinti, ar jauni žmonės pajėgūs ją auginti, ir tik tuomet sutvarkė reikiamus dokumentus. Dabar Milda ir Sol – neišskiriamos. Mažytė Sol buvo visai baltutė su rožine nosimi, dabar jau keičia kailio spalvą, o ir sugyventi joms sekasi. „Aš nesu mačiusi tiek meilės aplinkiniams turinčio šuns. Visi, kas mus pažįsta, visi žino jos vardą, pasilabina su manimi ir ją pakalbina. Ji – ypatingas šuo, aplinkiniai ją draugiškai priima, ji taip pat“, – pripažįsta šeimininkė.

Mildos prioritetas – gyventi gamtoje. „Tas kalnų neribotumas, tie laukiniai ežerai. Gera ir gražu“, – su džiaugsmu pasakoja apie Norvegiją. Ar maža gamtos Lietuvoje? „Lietuvoje nuostabi gamta. Dieve, kaip gera ir gražu ir Lietuvoje. Jau pagalvoju apie grįžimą į Lietuvą, bet nutariau dar porą metų pagyventi Norvegijoje“, – sako ji. Pasak jos, mūsų dvasia turi tam tikrus etapus, kai reikia kažką patirti, pajusti. „Miške, kur dabar gyvenu, aš turiu daug erdvės patirti save per dainas, turiu privatumą, kur galiu dar stipriau girdėti save“, – patikina. Kol kas tiek santaupų, kad nusipirktų namą gamtoje, neturi sukaupusi, pas tėvus bute Birštone nenorinti gyventi, nes tai susiaurintų jos asmeninę erdvę, tad ji dar vis renkasi Norvegiją su jos kalnais, miškais, vandenimis. „Buvimas su savo savastimi man svarbus, tam reikalinga erdvė visiškai išgirsti save. Laisvinantis iš kolektyvinių įsitikinimų, kurie vis dar gajūs, reikia pastangų bent šiek tiek atsiriboti ir visiškai išgirsti save“, – aiškina. Kartais jai parašo visai nepažįstamos moterys, papasakoja savo situaciją, norisi padėti. „Aš padedu, man kažkas padeda, ir taip plečiame šviesą“, – teigia.

Pataria, kaip sustabdyti laiką. Sako, kad tai galima padaryti kuriant – piešiant, dainuojant. „Tada laikas tarsi sustoja, susijungiant su dvasia, o ir šalia mūsų esantiems pasidaro geriau. Pamaitinu savo dvasią kūryba, kad ir kokia dainelė su močiute – ir močiutei, ir aplinkiniams geriau. Įvyksta stebuklas, kaip Dievo daina per mus einanti. Tuo metu viskas dingsta – ir ligos, ir problemos, dingsta praeitis ir ateities nežinomybė, tiesiog gera, esame džiaugsme kaip vaikai“, – sako Milda Raiskaitė, propaguojanti itin savitą gyvenimo būdą.