Kad ir kur beeitume ir ką bedarytume, turime galvoti apie mus supančią aplinką. Sunku pasakyti, kada žmogus pradėjo galvoti, kad privaląs kontroliuoti visą jį supančią gamtą. Žmogaus manymu, jis nusprendžia, kada, kaip ir kur gali gyventi vabaliukas, varliukas ar žolė, o kada negali. Visuomenė susiskirsčiusi bent į dvi grupes: vieni viską skuta aplinkui ir gyvena „plentovkose“, puikuodamiesi pasisodintu kokiu nors pusiau invaziniu grožiu tame plikame aikštyne, o kiti, lyg ir tapdami savotiška rakštimi visuomenei, ieško būdų, kaip sumažinti gamtoje tobulai sukurtos pusiausvyros griovimą ir turėti vietos sau ir savo veiklai. Metai iš metų keliami tie patys klausimai: šienauti ar nešienauti iki plikumo pievas ir kada, rauti rudenį nudžiūvusius augalus ar palikti žiemoti, grėbti lapus ar palikti… 

Gamtinės žemdirbystės puoselėtojai ir aplinkos apsaugos žinovai įsitikinę, kad lapų grėbimas ir jų išvežimas iš savo sklypo kenkia ne tik vejai, bet ir visai planetai. Nors žmonės dažnai grėbia nukritusius lapus ir siunčia juos į sąvartyną ar degina, kad nenaikintų vejos ir kad kiemai neva gražiau atrodytų, daugeliu atvejų būtų gerai jų neišvežti. Tiesiog galima palikti juos ten, kur jie yra, tik susmulkinus (žoliapjove). Nereikia grėbti krūvų, nes jos ilgai pus ir tikrai „išgulės“ žolę. Lapai užima daug vietos, be to, išvežti į skaidžių medžiagų sąvartynus, jie gali skaidytis su kitomis organinėmis atliekomis ir susidaryti metanas – stiprios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, kurios prisideda prie klimato kaitos.

Palikdami lapus galite sveikiau prižiūrėti veją ir naudoti mažiau cheminių priemonių. Lapai uždengia šaknų sistemą, saugo dirvožemio drėgmę, slopina piktžoles ir kitus augalus. Jie taip pat lėtai suyra ir grąžina maistines medžiagas augalams. Tai tobula sistema. Gamtoje niekas nėra švaistoma. Kai kurių rūšių lapai, pavyzdžiui, klevų, puikiai mažina piktžolių sėklų dygimą, o kitų rūšių, pavyzdžiui, medlievos, lapai į veją prideda daug azoto. Lapų laikymas ant vejos taip pat duoda papildomos naudos – sumažina trąšų nuotėkį. Dumblių žydėjimas gali pražudyti laukinius gyvūnus ir pakenkti žmonių sveikatai, o jie dažnai susidaro, kai trąšų perteklius patenka į vandens telkinius. Kadangi lapai paliekami ant vejos kaip trąšos, jei nepridedama kitų trąšų, tai sumažina nuotėkį.

Žinoma, jei lapai net ir smulkinti itin storu sluoksniu nukloja pievą, tada dalį lapų geriau nugrėbti ir pernešti į nuošalesnę vietą, o ten po metų kitų galima turėsi derlingos ir puikiai gamtos talkininkų įdirbtos žemės sluoksnį. 

Nužydėjusių ir nuvytusių augalų taip pat nereikėtų nupjauti iki pavasario, mat stiebuose ar po lapais žiemoja daug įvairių vabalėlių. Anksti pavasarį nupjovus juos dar kurį laiką reiktų palaikyti atskiroje krūvoje, kad visi spėtų nubusti, išsiristi ir tik tada į krūvą kompastuoti. Kiekvienas žmogus renkasi santykį su gamta: ar gyventi kiek įmanoma darnoje su ja ir jos ritmu, ar tik versti žmogui vergauti iki paskutinio jos atodūsio.

Lina Raginytė. „Mūsųs Ignalina"