Bažnyčios už elektrą moka kaip gamyklos: klebonas pakilo į kryžiaus žygį

Šėtoje tarnaujantis kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas pradėjo kovą, kuri savo mastu ir principais toli peržengia vienos parapijos ribas. Jau kelis mėnesius jis nepaliaudamas raštais „kariauja“ ne su kuo kitu, o su visa Lietuvos Vyriausybe, bandydamas paviešinti, ko gero, didžiosios dalies ne tik krašto, bet ir visos Lietuvos bažnyčių balsą.

Elektros galios mokestis, kurį milijoninius pelnus generuojančiam ESO nuo šiol turi mokėti bažnyčios, tapo šių raštų siuntinėjimo pradžia. Kunigas kelia klausimą, kas yra bažnyčia XXI amžiaus valstybėje – komercinė įmonė ar visuomenės gerovei tarnaujanti institucija? Vis dėlto valdžia į religines peripetijas nesivelia ir klebono R. G. Skrinsko prašymas sumažinti mokestinę naštą bažnyčioms jau sulaukė neigiamo Vyriausybės atsako.  

Kodėl Vyriausybė nesutinka sumažinti mokesčių bažnyčioms?

Vyriausybė, atsisakydama sumažinti mokesčius bažnyčioms, techniškai bažnyčias priskiriant prie buitinių vartotojų, savo atsakyme rėmėsi trimis pagrindiniais teiginiais.

Pirmiausia – pagal galiojantį statybos techninį reglamentą, religinės paskirties pastatai (bažnyčios, maldos namai) yra priskiriami visuomeninės paskirties negyvenamiesiems pastatams. Todėl, anot centrinės valdžios, automatiškai taikyti jiems buitiniams vartotojams skirtus tarifus būtų teisiškai nepagrįsta.

Valdžios institucijos taip pat išreiškė susirūpinimą, kad Lietuvoje veikia per 1 300 religinių bendruomenių, valdančių daugiau nei 2 tūkst. objektų, kuriuose kartais vykdoma ir ūkinė ar komercinė veikla. Jei visoms joms būtų taikomi lengvatiniai tarifai, dalis šių juridinių asmenų, anot Vyriausybės, įgytų nepagrįstą konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius.

Galiausiai pabrėžta, kad religinės bendruomenės ir bendruomeninės organizacijos nėra tapatūs subjektai. Bendruomeninės organizacijos perka energiją namų ūkių poreikiams, o religinės bendruomenės – savo veiklai ir infrastruktūrai.

Klebonas tikina, kad prasmė paskendo biurokratijoje

Gavęs tokį atsakymą, kunigas R. G. Skrinskas nepasidavė ir parengė išsamų atsaką, kuriame kiekvieną valdžios argumentą pavadino esančiu tiesiog… ne į temą.

Klebonas tikina, kad jo ankstesnio prašymo esmė niekada nebuvo perklasifikuoti bažnyčių pastatų.

„Tikslas buvo pritaikyti mokestinę lengvatą, o tai yra visiškai įprasta praktika daugelyje ES šalių, kurios randa būdų, kaip sumažinti naštą ne pelno siekiančioms, visuomenei naudingoms organizacijoms, nepaisant jų pastatų formalaus statuso“, – argumentuoja kunigas.

Centrinės valdžios argumentą apie konkurenciją Šėtos klebonas pavadino tiesiog absurdišku, mat Valstybinė mokesčių inspekcija puikiai žino ir kontroliuoja, kurios religinės bendruomenės užsiima komercine veikla, ir jos, kaip ir bet kuris kitas verslo subjektas, moka pelno mokestį.

„Jokios čia rizikos nėra, – tikina klebonas. – Tai tas pats, kad sakytų „visi žmonės turi mokėti automobilio draudimo mokestį, nes, girdi, dalis žmonių yra vairuotojai“. Valstybinė mokesčių inspekcija žino, kas užsiima komercine veikla, tegul jiems ir būna taikomi komerciniai tarifai, o ne visoms bažnyčioms.“

R. G. Skrinskas taip pat pridūrė, kad religinės bendruomenės energiją perka ne savo, o visuomenės ir bendruomenės labui. Čia jis vėl pasitelkia stiprų pavyzdį.

„Ūkininkai, kurie siekia pelno, valdžios įstatymais yra atleisti nuo galios mokesčio 9 mėnesius per metus. Ir jie tokią privilegiją gauna nepriskiriant jų prie „buitinių vartotojų“. Vadinasi, ir dėl bažnyčių galima rasti sprendimą, jei tik to norima ir yra gera valia“, – duria pirštu į kitas įstatymo išimtis klebonas.

Lietuva atrodo kaip išimtis Europos mastu

Siekdamas įrodyti, kad jo prašymas nėra išskirtinis, kunigas R. G. Skrinskas pateikė įspūdingą Europos Sąjungos ir kitų pasaulio šalių teisinės praktikos apžvalgą. Ne vienas ES dokumentas, toks, kaip PVM direktyva ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (TFEU), aiškiai leidžia valstybėms narėms taikyti mokesčių išimtis ir lengvatas organizacijoms, veikiančioms viešojo intereso labui, įskaitant religines institucijas.

Paaiškėjo, kad Vokietija, Austrija, Danija, Suomija, Latvija jau yra priėmusios mokestines lengvatas, ir šiose šalyse bažnyčios yra visiškai atleistos nuo galios mokesčio. Jos traktuojamos kaip ne pelno siekiančios organizacijos, o lengvatos yra neatsiejama bažnyčių finansavimo sistemos dalis.

Tokios šalys, kaip Švedija, Italija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Estija taiko sumažintus tarifus arba kitokias lengvatas. Šiose šalyse pripažįstama, kad bažnyčios, nors ir nėra namų ūkiai, atlieka svarbią socialinę funkciją, todėl joms taikomas palankesnis apmokestinimas.

Lietuva, paaiškėjo, yra vienintelė iš daugelio palygintų šalių, kurioje bažnyčioms taikomas 100 proc. komercinis tarifas be jokių išimčių.  Dabartinė tvarka prilygina bažnyčias komercinėms verslo bendrovėms.

Lengvata bažnyčioms yra daugiau nei pinigai

Klebonas R. G. Skrinskas akcentuoja, kad ne tik Europos praktika turėtų kažką reikšti mūsų šalies valdžiai priimant sprendimus dėl bažnyčių apmokestinimo. Jis akcentuoja, kad  bažnyčios nėra tik maldos namai.

„Daugelis jų yra neįkainojami istorijos ir architektūros paminklai, įtraukti į UNESCO paveldo sąrašus. Jų išlaikymas reikalauja milžiniškų lėšų. Atleisdama bažnyčias nuo mokesčių, valstybė netiesiogiai investuoja į savo kultūros paveldo išsaugojimą ir sutaupo lėšų, kurias tektų skirti, jei šie pastatai taptų valstybės našta.

Religinės bendruomenės, ypač per tokias organizacijas kaip „Caritas“, atlieka didžiulį socialinį darbą: globoja senelius, našlaičius, benamius, teikia pagalbą vargstantiems. Jei bažnyčios mokėtų visus mokesčius kaip komercinės įmonės, jų galimybės vykdyti šią veiklą drastiškai sumažėtų, o visa socialinė našta gultų ant valstybės pečių, pareikalaudama papildomų biudžeto išlaidų“, – vardija Šėtos klebonas.

Jis taip pat priduria, kad mokesčių lengvatos leistų bažnyčioms efektyviau panaudoti iš aukų surenkamas lėšas, nukreipiant jas ne mokesčiams, o tiesioginei veiklai – pastatų priežiūrai, socialinėms programoms. Tai taip pat skatintų aukojimą, nes tikintieji matytų, kad jų pinigai naudojami prasmingiems tikslams, o ne

Šėtos klebonas duoda siūlymą Vyriausybei

Dažnai sakoma, kad kritikuoti lengva, o štai pasiūlyti veikiančią sistemą yra gerokai sunkiau. Vis dėlto Šėtos klebonas savo rašte Vyriausybei pateikia ir konkrečius, konstruktyvius pasiūlymus, kaip būtų galima išspręsti susidariusią situaciją, remiantis europine praktika.

Jis siūlo atleisti religinius pastatus, naudojamus socialinei ir bendruomeninei veiklai, nuo PVM už komunalines paslaugas (elektrą, šilumą). Padidinti tiesioginę valstybės paramą, proporcingą tikinčiųjų skaičiui, tačiau reikalauti griežtų ataskaitų apie lėšų panaudojimą.

Taip pat siūlo svarstyti Vokietijos modelio analogą, kur tikintieji galėtų skirti 1–2 proc. savo pajamų bažnyčiai, o valstybė tai kompensuotų atleidimu nuo kitų mokesčių.

Maža to, G. Skrinskas siūlo Vyriausybei: peržiūrėti tarptautinę sutartį su Šventuoju Sostu, praplečiant lengvatų apimtį socialinei naudai, remiantis ES standartais.

Sunku tikėtis, kad šis vieno kaimo klebono parengtas raštas, nors ir išsamus bei argumentuotas, paveiks centrinės valdžios nuomonę bažnyčių apmokestinimo klausimais. Tačiau jis verčia susimąstyti, ar Lietuva, taikydama bažnyčioms pramonės įmonių tarifus, elgiasi teisingai ir protingai, ypač matydama, kaip elgiasi kitos Europos šalys.

Galiausiai, kaip rašo pats kunigas, katastrofiškai mažėjant gyventojų skaičiui kaimuose, rasti lėšų bažnyčių išlaikymui darosi vis sunkiau. Todėl prašymas „netraktuoti bažnyčių kaip fabrikų ar gamyklų“ yra ne tik prašymas finansinės pagalbos, bet ir maldavimas pripažinti jų tikrąją vertę ir misiją visuomenėje.