„Alvydas ieško pirkti sodybos ar sodybvietės vaizidingoje vietoje Rytų Aukštaitijoje” – per radiją pasigirsta žinutė. Ne daug kas žino, kad Alvydas sodybų ir sodybviečių ieško ne tik sau, bet ir dešimtims dalelę Aukštaitijos įsigyti norinčių klientų: nuo jūsų kaimyno iki pat Japonijos. Alvydas Boguševičius (nuotr.) jau daugiau nei 30 metų prekiauja sodybomis, sodybvietėmis ir sklypais Rytų Aukštaitijoje. Jis įsitikinęs, kad „sodybos šauksmas“ – užkoduotas lietuvio genuose ir tik nuosavoje sodyboje gali pailsėti taip, kaip niekad nepailsėsi jokiose ispanijose ar turkijose.

Kiek laiko perkate ir parduodate nekilnojamąjį turtą?  

Esu 30 metų „atidavęs“ poilsinio turto prekybai Rytų Aukštaitijoje. Rytų Aukštaitija yra mano paties „kiemas“ – per 30 metų gyvenau 15 skirtingų sodybų šiame regione, tad labai gerai suprantu Aukštaitijos žemių vertę bei trauką.  

Pirmoji sodybų pirkimo banga buvo 2005–2008 m., kas ir kodėl sodybas tuo metu pirko?

Pati pirmoji „banga“, ištikrųjų, buvo apie 90–94 uosius. Pasikeitė politinis fonas, keitėsi vartojimo nuotaikos. Vėliau, po įstojimo į Europos sąjungą, sodybų pirkimas tiesiog „sprogo“: pats stojimas į ES,  atsigavimas po Rusijos krizės, nulėmė gerą emocinį foną. Ekonominis atsigavimas aktyvavo rinką, lėmė sodybų populiarėjimą.  

Kas paskatino antrąją sodybų pirkimo bangą prasidėjus COVID-19 pandemijai?„Namų areštas“, kontaktų ir judėjimo ribojimas, galimybė dirbti iš namų. Ateitį gaubė nežinomybė, ryšių palaikymo su išoriniu pasauliu krūvį perėmė technologijos. Visa tai paskatino žmones fokusuotis į savo aplinkos kokybės gerinimą, saugumo paieškas. Nuosava sodyba, reikšmingas atstumas nuo kaimynų, savo erdvės kontrolė – savotiška nepriklausomybė nuo laisvę gyventi varžančių reguliavimų – visa tai galėjo (gali ir visada galės) suteikti tik sodyba. Sodyba buvo atsakymas į poreikį kiek galima labiau „normalizuoti“ pasikeitusį pasaulį.

Koks šiandien lietuvio santykis su sodyba ir jos turėjimu?

Sodyba yra tikro lietuvio prigimtyje! Miestuose tikrų miestiečių dar nėra daug – visos lietuvybės šaknys glūdi troboje, kaimo gryčioje. Lietuviui miškas, pieva, ežeras, upytė – paveldėta iš protėvių, įaugę į kraują. Lietuviai kažkur sielose dar girdi gamtos šauksmą. Sodyba yra terapinė aplinka, grąžinanti žmogui gyvenimo džiaugsmą, kūrybinę gyvenimo energiją, tad dažnai sodybas įsigija ir siekiantieji pasirūpinti savo sveikata, ypač – bėgantys nuo streso ir jo keliamų ligų. 

Kas dažniausiai įsigija sodybą?

Tėvai nori buvimo gamtoje patirtį perduoti vaikams, suteikti sveiką augimui aplinką, – perka sodybą, kad vaikai įaugtų ne į ekraną, bet į ryšį su gamta, pačiu savimi, kad vaikystės atsiminimuose oštų medžiai. Specialistai, senjorai sodybose ieško ramybės, ryšio su gamta ir savimi, erdvės pomėgiui ar darbui, lėtam buvimui, klestėjimui.

Sodybą poilsiui perka ir jaunos šeimos, ir specialistai, verslų savininkai be šeimų, galintys dirbti per nuotolį, ir darbines karjeras jau užbaigę senjorai. Šiuolaikinio sodybos pirkėjo „tipiškumas“ –  ne jo demografijoje, bet jo poreikyje.

Kokios sodybos yra patraukliausios?

Jei sodybos ieškoma poilsiui, ieškoma kuo tvarkingesnės, kuo arčiau gyvenamosios vietos ir kuo gražesnės gamtos apsuptyje. 

Kokios dabartinės „tendencijos“ poilsinio turto rinkoje?

Populiarėja bendruomeninis pirkimas – draugai išsidalina didesnį sklypą, perka besiribojančius sklypus, formuoja mikro bendruomenes. Iš dalies ši tendencija yra „po-pandeminė“, bet ją stiprina ir geopolitinės realijos, gyvenimo būdo pokyčiai. Šios mikrobendruomenės kartu augina daržoves, talkina vieni kitiems, kartu leidžia laisvalaikį. Dar prieš dešimtmetį sodyba buvo įsivaizduojama kuo toliau nuo kaimynų, o ne artimoje, sau brangių žmonių kaimynystėje. 

Ar sodyba gali būti investicija?

Sodyba visada yra investicija. Didžiausia investicija į savo paties klestėjimą: sveikatą ir džiaugsmą gyventi. Jei turi šeimą – taip pat ir į šeimos narių gerovę. Iš finansinės pusės sodyba taip pat yra investicija – per mano 30+ metų nekilnojamojo turto rinkoje, nėra buvę, kad parduotume sodybą „į minusą“.