Kas sugebės ir išdrįs paduoti ranką tekančiam laikui?

Senųjų Lietuvos dvarų slėpiniai neišnyksta po laiko dulkėmis. Tikrai dar yra visuomenėje žmonių, norinčių išsaugoti praeities dvasios jėgą aplinkoje, palikimu perduoti jos alsavimą ateinančioms kartoms. Visų technologijų pasiekimai ir mūsų skubėjimo nerimas nublėsta prieš buvusį pasaulėjautos skrydį ir dialogo su gamta tamprumą, dabartis lenkiasi visai kūrybinei dvasinio potencialo jėgai, materializavusiai pilių, rūmų, dvarų, parkų ir… malūnų grožį. Tai – nuostabus protėvių palikimas žmonijai, kurio mes nepajėgiame pilnai suprasti. Bet ne visi…

Juodagalvių malūno problemos

Prieš keletą savaičių paviešinta Krikonių dvaro dabartis ir visa jo istorija, pakvietė mus į tolimenę kelionę, kurioje susitinkame su Juodagalvių vandens malūno savininku, gyvenančiu Vilniuje, inžinieriumi Dalium Maniušiu. Tiksliau, pašnekovas pirmas paskambino į laikraščio redakciją ir susirado teksto autorę. Būdamas unikalaus malūno savininkas, ponas Dalius jaučia moralinę pareigą kalbėti apie esamas problemas ir tokių objektų išsaugojimo galimybes.

Priešistorė. Juodagalvių kaime, prie Kančioginos upelio esantis vandens malūnas – architektūros paminklas (unikalus objekto kodas 21301) saugomas valstybės, priskiriamas romantizmo stiliaus architektūrai. Statinys buvo Krikonių dvarininkų nuosavybė. Inventoriaus knygose minimas jau XVIII a. Pasak istorikų, malūno aukso amžius gyventas lenkmečiu. Paskutinis dvarininkas Edvardas Belikovičius (tarno nušautas čia 1939 m.) malūne pastatė naują, produktyvesnę lenkišką turbiną, įrengė dvejas girnas. Vienomis girnomis malė prastesnės kokybės grūdus gyvuliams, kitomis – miltus duonai ir pyragams.

Malūno vanduo buvo naudojamas ne tik turbinai sukti, bet keldavo maišus į viršų su pagalbiniais mechanizmais. Iš visų apylinkės kaimų čia važiuodavo žmonės malti grūdų.

Po karo, 1944 m. grįžus rusams, malūnas išgrobstytas. Kolūkio laikais, malūnas gedo dažnai, bet buvo taisomas, dar dirbo, girnoms sukti pastatytas dyzelinis variklis. 

Bet laiko bėgsme viskas pasmerkta kitimams. Šiandieną, kad atsigautų ir išliktų, Juodagalvių vandens malūnas laukia valstybinių institucijų dėmesio, reginčio žvilgsnio į iškilusias problemas.

Dabartis. Unikalių objektų savininkai Lietuvoje dažnai susiduria su atsakingų institucijų neveiklumu, darančių įtaką visos aplinkos gyvenimui. Šiandieną Juodagalvių vandens malūnui, buvusiam vienam iš galingiausių Ignalinos ir Zarasų rajonuose, miglotas kelias į ateitį. Kultūros paveldo išsaugojimo klausimų sprendimas ir tolimesnis infrastruktūros vystymas sunkiai tampa įmanomas. 

Malūno savininkas Dalius Maniušis eilę metų kantriai aiškina ir derasi institucijose dėl objektyvios vizijos vystymo galimybių. „Prie visiems žinomo Gaveikėnų malūno prabėgo daug mano vaikystės dienų. Vėliau tas malūnas ilgą laiką buvo neprieinamas plačiai visuomenei. Todėl, gavus pasiūlymą pirkti Juodagalvių vandens malūną, aiškiai supratau tokių objektų rekreacinę reikšmę, svarbą, galimybes ir noriai ėmiausi tolimesnės veiklos. Malūno pirkimui pritarė Tėvukas, žinomas energetikas Ignalinos krašte ir Lietuvoje. Planai buvo gražūs. Jau turėjome suprojektavę turbiną ir vylėmės ją sumontuoti Juodagalvių vandens malūne, vietoj senosios, kuri buvo pavogta. (Malūno savininkas Dalius Maniušis pakartotinai primena skaitytojams, kad skiriama 3500 Eur premija už informaciją apie senosios malūno turbinos buvimo vietą ar grąžintą pačią senąją turbiną). 

Vėliau žemės nuosavybės reikalų labirintai pakoregavo vizijos įgyvendinimą. Neįsivaizduoju vandens malūno be užtvankos buvimo, be vandens krioklio, kuris labai svarbus žmogaus sveikatai, kūno masažui. Užtvankos nebuvimas (negaunamas leidimas statybai) stabdo malūno veiklos galimybes, neturiu sąlygų tilto per Kančioginos upelį statybai. Pastato netvarkau, tik palaikau tokią būseną, kaip yra. Mano vizija, apie kurią garsiai kalbu eilę metų – malūnas su vandens telkiniu ir turbina, kuri suktų stakles tik ne per velėnus, o per laidus. Nedarbo metu elektra būtų parduodama į tinklus miestelių apšvietimui. Elektrikai nukabino dviejų fazių laidus, ateinančius iki malūno, dabar turiu mokėti už tai. Kol nebuvau susitvarkęs žemės reikalų, tol negalėjau tvarkyti elektros. Veiklą tą kryptimi atnaujinsiu, bet norėčiau, kad elektros tiekėjas būtų geranoriškas ir atstatytų tuos du laidus iki atramos prie malūno.

Mano vizija lieka nepakitusi – trumpalaikis poilsis, veikianti pirtis, prieinama aplinkinių kaimų bendruomenėms, gontų gamyba (miltų malimas dabar neaktualus). 

Dėl žemės reikalų turiu kreiptis į teismą du kartus. Pirmą kartą, kad pratęstų praleistą skundo pateikimo terminą, o antrą – su itin rimta pretenzija dėl NŽT (Nacionalinė žemės tarnyba) sprendimų. 

Norėtųsi, kad Juodagalvių vandens malūnas imtų kvėpuoti laisvai, neliktų valdininkų suvaržytas, neuždustų laike ir kategoriškų sprendimų apsuptyje, o mobilizuotų savyje vandens stichijos jėgą. Ten masažo procedūros būtų tokios, kaip Gaveikėnuose, Ginučiuose ar Pakretuonėje. Deja, šioje situacijoje, kada reikia kovoti dėl būtiniausių malūno veiklai erdvių, esu paliekamas vienumoje. 

Įsigyjant malūną, turėjau mintį, kad jis galėtų virsti kaip Gaveikėnų, tik Kančioginoje vandens daug daugiau ir galėjo būti sumontuotas elektros gamybos generatorius…

Kartais jau norisi perleisti malūną jaunesniam, bet svarstau, nežinia, koks asmuo perims, gal jam visuomenės poreikiai mažai rūpės… Tuomet čia būtų sukurta privati teritoriją, į kurią lankytojas neįkeltų kojos. 

Tikrai apmaudu, kad laikas, skaičiuojamas žmogaus gyvenimo metais, taip greitai bėga. Ar pakaks amžiaus tikslo įgyvendinimui? Malūno vizijos realizacija negailestingai stabdoma įvairių aplinkybių, skurdinant krašto rekreacinių erdvių galimybes, neatsižvelgiant į vietos bendruomenių poreikių spektrą, galimus keliautojų srautus, nevertinant žmogaus gyvenimo kokybės.

O reikia tiek nedaug! Elementaraus valdininkų supratimo, kuo paremta tokių malūnų egzistencija, kurioje Juodagalvių malūnas jau galėtų gyventi, „alsuoti pilna krūtine“ ir džiuginti savo veikla visą Rytų Lietuvą“ – teigia Dalius Maniušis. 

Nuotraukos iš asmeninio Daliaus Maniušio albumo ir MI archyvo.