Kas sugebės ir išdrįs paduoti ranką tekančiam laikui?
Senųjų Lietuvos dvarų slėpiniai neišnyksta po laiko dulkėmis. Iš praeities vos girdimas jų didybės aidas kursto ir žadina mūsų vaizduotę. Visų technologijų pasiekimai ir dabartinio žmogaus skubėjimo nerimas tik nublėsta prieš buvusį pasaulėjautos skrydį, lenkiasi visai kūrybinei dvasinio potencialo jėgai, materializavusiai pilių, rūmų, dvarų ir parkų grožį. Tai – nuostabus protėvių palikimas žmonijai, kurio mes dabar nepajėgiame iki galo suprasti. Gal todėl ir nekovojame už tokių objektų išlikimą, nes dešimtmečiais visuomenėje skiepijami stereotipai, stipriai pažeidė žmogaus dvasinės harmonijos sampratą, sužalojo santykį su mus supančia Kūrinija ir pačiu savimi.
Dar pavasarį rajono garbės pilietis, Mielagėnų klebonas kun. Marijonas Savickas šių eilučių autorę pakvietė į ypatingą kelionę, kurioje žadėjo pažintį su gęstančia praeities dvaro didybe. Pagaliau nurimo siaučiantys vėjai ir lietūs, kelias pašaukė į Mielagėnų parapiją.
Visi darbuose, bet į „numatytą sustikimui įvykio vietą“ susirenkame labai greitai. Klebonas atskuba savo transportu iš Salomenkos, per keletą minučių prie mūsų prisijungia seniūnas Adas Trakymas, kuris ir tampa savotišku vedliu, apžiūrint praeities didybės ženklus ir aristokratiško gyvenimo likučius.
„Prieš eilę metų Krikonių dvarą nupirkęs asmuo, dabar nesirodo šiose apylinkėse, kontaktų jokių neturime. Aplink senuosius ūkinius pastatus auga krūmai ir medžiai, kurių šaknys skuba ardyti statinių pamatus, o šeimininkauti seniūnija be savininko leidimo negali. Gaila žiūrėti į laiko griaunamus pastatus, kurių istorija unikali, bylojanti Lietuvos Valstybės didybę. Žūsta unikalus kultūros paveldo objektas. Jei toks statinys puikuotųsi arčiau didžiųjų miestų, seniai būtų radęs naują šeimininką ir paskirtį“, – pasakojo Adas Trakymas, kviesdamas į tvartų vidų, kuriuos tokiu vardu vargiai įvardintume. Galingi pamatai, akmeninės sienos, arkos, perdangų medienos storis, pastato ilgis ir aukštis primena pilies menes, kuriose karžygiai galėjo ruošti pokylius ir didingas puotas. Viskas detaliai išmąstyta, išbaigta, sutvirtinta ir palikta ateinantiems amžiams. Tai – palikimas ateinančioms kartoms, kurios dabar nesugeba pamatyti tokių objektų reikšmės ir svarbos kultūros istorijoje, palikta tiems, kurie leidžia žūti laike protėvių dvasiai.
Dėl Krikonių dvaro likimo susirūpinęs klebonas M. Savickas, taip pat lydėjo mūsų grupelę per buvusią dvaro teritoriją, didesne dalimi dabar primenančią džiungles. Senieji medžiai, krūmai, visa kita augmenija susiliejusi į vieningą visumą, kurioje tarsi stabdoma negailestinga ir žalojanti laiko tėkmė. Čia žmogus nebyliai prašomas sustoti ir įsiklausyti į aplinką, bylojančią svarbesnius dalykus nei kasdienis lėkimas ar darbų rutina.
„Krikonių dvaro ansamblio likučių architektūra primena Pakruojo dvaro didybės elementus. Pasak istorinių šaltinių, Krikonių dvaras priklausė garsiai Lietuvoje Pacų giminei, vėliau buvo Kublickių nuosavybė. Krikonyse gyveno ir kūrė garsus dailininkas Vincentas Smakauskas, kurio paveikslai įkvepia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios erdves. Paskutiniai išlikę dvaro pastatai palikti likimo valiai. Labai reikia savivaldybės dėmesio šiai nuostabiai vietai, juk galima įkurti pažintinį taką rajono gyventojams ir atvykstantiems svečiams, kažkaip išsaugoti nepakartojamos architektūros likučius. Ir tokiems projektams įmanoma rasti lėšų“, – akcentavo klebonas M. Savickas, vis ragindamas mus bristi per aukštas žoles iki dvaro tvenkinių.
Visa teritorija persmelkta praeities dvasia, kurios tik nedidelėje dalyje šeimininkauja vienas iš seniūnijos darbuotojų. Ten, vyriškio tėvų namai, pastatyti ant dvaro statinių liekanų, atkastos senos girnos, po namu – senovinis rūsys.
Keliaudami protėvių takais, aplankome seną maumedį, menantį čia gyvenusių didikų istoriją, stabtelėjame prie seno kryžiaus, glūdinčio augmenijos apsuptyje, pasisveikiname su senuoju ąžuolu… Jaučiamės taip, tarsi pabuvoję kažkokiame užburtame pasaulyje, kuriame galioja savos taisyklės ir vertybių sąvokos.
Kas turėtų pažvelgti į šias erdves, kad jose dabartinis žmogus rastų atgaivą ir viltį, naujai išmoktų džiaugtis protėvių paliktu stebuklu mums? Kas sugebės ir išdrįs paduoti ranką tekančiam laikui?
