Senojo aludario pasakojimai

Septyniasdešimtmečio joniškėliečio Algimanto Rimkevičiaus niekas nevadina Algimantu. Uždarosios akcinės bendrovės „Joalda“ įkūrėjas visais laikais buvo ir tebėra… Algiukas.

Užaugęs septynių vaikų šeimoje, patyręs nepriteklių, viską, ką turi, sukūręs savo rankomis, vyras iki šiol lieka ištikimas tėvų įskiepytoms vertybėms: svečią – pamylėk, ištiktam nelaimės – padėk, pirmiausia duok, o tik po to imk.

Vieną saulėtą popietę su Algiuku leidomės jo prisiminimų takais, kuriuose, kaip ir greta jo namų tekančioje Mūšoje, niekuomet netrūko nei potvynių, nei atoslūgių.

Privertė atsisakyti ūkio

Dievuliui, likimui ir geriems žmonėms padedant, Jonas ir Anelė Rimkevičiai užaugino ir į gyvenimą išleido septynis vaikus – Joną, Vincą, Adolfą, Aldoną, Genovaitę, Emiliją ir Algimantą. Kai gimė pagrandukas Algiukas, senelių – tėvo tėvų – šiame pasaulyje jau nebebuvo. Žino tik tiek, kad senelis buvo kilęs iš septynių vaikų šeimos, turėjo nedidelį ūkį ir garsėjo tvarkingumu bei darbštumu.

Algio tėvas Jonas, kilęs iš Aukštikalnių, turėjo seserį Oną ir brolius Vincą bei Antaną. Būtent dėdė Antanas vėliau ir perduos Algiui visas pasvalietiškos aludarystės paslaptis.

Mama Anelė Majauskaitė buvo kilusi iš Paberžėlių kaimo, netoli Valakėlių.

Rimkevičių šeima gyveno nedideliame ūkyje Kelmučių kaime, šalia Grūžių miško. Ten gimė šeši vaikai. Tik pagrandukas Algis pasaulį išvydo Nereikonyse.

Užėjus sovietams šeimą nuo tremties tikėtina, apsaugojo tai, kad augino daug vaikų. Tačiau Jonui atsisakius stoti į kolūkį, Rimkevičiai buvo pasmerkti nepritekliui ir persekiojimams.

1954 metais gimusio Algio atmintyje iš tų laikų likę nedaug. Iš tėvų pasakojimų žino tik, kad šeimos ūkelis buvo apdėtas tokiais mokesčiais, jog teko „savanoriškai“ atiduoti kolchozui ir žemę, ir gyvulius, ir net namus.

O štai šių eilučių autorius, augęs šviesios atminties Algio vyresniojo brolio Jono kaimynystėje, ne kartą yra girdėjęs jo pasakojimus apie tai, kaip šeimos vaikai, gelbėdamiesi nuo bado, žiemos naktimis slapčia sliūkindavo į kolchozo laukus ir po sniegu ieškodavo iš rudens užsilikusių bulvių ar burokų…

Mūšos vaikas

Netekus ūkio, Jonui Rimkevičiui teko ieškoti būdų, kaip pramaitinti šeimą. Kurį laiką dirbo Joniškėlio plytinėje, vėliau perėjo į Joniškėlio eksperimentinį ūkį.

Paskui šeimos galvą keliavo ir Anelė su visais vaikais. Gyveno nuomojamuose butuose, kėlėsi iš vienos vietos į kitą, kol galų gale ūkis paskyrė jiems butą dviejų galų gryčioje, stovėjusioje ant stataus Mūšos kranto netoli Gustonių kaimo.

– Melioracijos nebuvo. Pavasarį vandens tiek, kad važiuojant keliu jis arklio papilvę siekdavo. Tėtis susodindavo mus į vežimą ir veždavo į Sabonių mokyklą, kur mokė mokytoja Lindienė.

Netoli mūsų sodybą turėjo Joniškėlio gydytojas Valunta. Pamenu, kaip jis atvažiuodavo ir mus vaikus vaišindavo ant duonos užteptu marmeladu. Anuomet tai buvo tikras stebuklas.

O kasdieniame gyvenime buvo kitas delikatesas. Tėvai augino kiaulę. Ant duonos užtepti jos taukai, svogūnas ir druska – pats skaniausias valgis pasaulyje.

Reikia eit į svečius, o pas mane – tik prastos, brezentą primenančios medžiagos kelnytės ir švarkelis…

Bet užtat kaip buvo linksma! Broliai Jonas ir Adolfas – muzikantai. Kad matytumėt, kokius sambarius jie pas mus užtaisydavo!

Tais laikais norint iš Sabonių patekti į Pasvalį, reikėjo kirsti Mūšą. Tilto nebuvo, tad visas judėjimas vyko pro ties mūsų namais buvusią brastą. Čia pat buvo įrengtas lieptas ir keltas, kuriuo buvo plukdomos mašinos ar arkliais pakinkyti vežimai.

Upė – švari, gili ir labai žuvinga. Mano vaikystės Mūšoje buvo pilna vėgėlių, vijūnų, vėžių. Pastarųjų, kad neįžnybtų, labai bijojau, ir prie upės vienas neidavau. Pamenu, mano akyse vienas dėdė pagavo didžiulį vėžį, kuris taip stipriai įsikibo jam į pirštą, kad norint išvaduoti teko bėgti į dirbtuves replių.

Kai paaugau, naktimis eidavome gaudyti vijūnų. Jų taip paprastai nepaimsi. Pasidarydavome iš vielutės kilputes. Brendi pasišviesdamas, ir kai tik žuvis įplaukia į kilpą – staigiai trūkteli, ir turi laimikį.

Vėžių būdavo tiek, kad juos nešdavome bidonais…

Deja, kai Šiauliuose atidarė „Elnio“ gamyklą, kuri be jokių valymo įrengimų ėmė į Mūšą leisti gamybines atliekas, visas šis rojus baigėsi. Paskutinį kartą vėgėlę ar vijūną mačiau gal prieš 40 metų, – atsidūsta Algimantas Rimkevičius.

Vyro prisiminimuose – ir didžiuliai, kitoje upės pusėje esančio Pontakonių kaimo sodybas apsemiantys pavasariniai Mūšos potvyniai, ir 33 laipsnių, tvoras pokšėti vertęs žiemos speigas.

– Pro mus ėjusį, anuomet Biržus ir Šiaulius jungusį kelią, kartais taip užpustydavo, kad tik vikšrinis traktorius sugebėdavo atsikasti. Į mokyklą – tik slidėmis. Po pamokų – rogės ir ledo ritulys. Atkasam užšalusios Mūšos ledą, maunamės pačiūžas – ir pirmyn! Mekšrių, Gustonių, Švobiškio, Narteikių, Joniškėlio ir MTS (Mašinų-traktorių stotis – aut. past.) komandos valandų valandas gainiojom ledo ritulį, – mintimis į vaikystę sugrįžta Algimantas.

Pirmosios komunijos nuotykis

Mažojo Algiuko vaikystė prabėgo greta tuometės mašinų-traktorių stoties, kur niūrus sovietinis realizmas maišėsi su senojo pasaulio likučiais.

– Aplink MTS-ą buvo susikūrusi visa gyvenvietė: paštas, kultūros namai, dirbtuvės. Greta jų – Karpių laikus menančios arklidės, iš kurių vėliau padarė lentpjūvę, didžiulis šulinys, ondanarčikų (dvaro samdinių) namas, kuriame gyveno septynios ar aštuonios šeimos.

Mamytė buvo giliai tikintis žmogus, ir nežiūrint į viską, mane bandė auklėti katalikiška dvasia. Bet aš juk tik vaikas… Pamenu, artėjo pirmoji komunija ir mama liepė mokytis katekizmo tiesų. Diena graži, už lango dūksta kaimynų vaikai, o aš turiu sėdėti kambaryje ir mokytis.

Neištvėriau – išlipau pro langą ir pėsčiomis patraukiau pas mamytės seserį, kuri gyveno už gerų dešimties kilometrų Paberžių kaime.

Šalia Migonių piliakalnio sutikau pusbrolį, kuris buvo arklininkas ir toje vietoje girdė arklius. Aš tuojau šokau ant vieno iš jų ir pasileidau joti. Taip prabėgo visa diena.

Vakare grįžome pas tetą. Prisipažinti, kad pabėgau iš namų – baisu. Tačiau neišdrįsau ir meluoti, todėl tiesiai pasakiau, kad poterių pamokas išmainiau į žirgus.

Išgirdusi tai, teta labai supyko. Tačiau telefono nebuvo, namiškiams pranešti apie pabėgėlį – nėra kaip, tad nebeliko nieko daugiau, kaip laukti 20 val. autobuso Biržai–Šiauliai ir išsiųsti mane namo.

O ten – didžiulis aliarmas. Ant kojų pakeltas visas kaimas. Šukuoja upę, šulinius, žaginius… Aš tuo metu slėpiausi tai medyje, tai pakelės griovyje, o galiausiai, nutaikęs progą, nusliūkinau į lauko tualetą, kur mane ir surado sesuo.

Iš tos laimės, kad atsiradau gyvas ir sveikas, rimtesnės bausmės pavyko išvengti. O ir poterius po to nuotykio labai greitai išmokau, – šypsosi Algis.

Netikras kombinezonas

Algimanto atmintyje – milžiniškas, spalvotas, Mūšos ajerais ir mamos bandelėmis kvepiantis vaikystės pasaulis. Vaikiškos išdaigos, pirmosios patirtys ir žmonės. Daugybė gerų žmonių, supusių šeimą tais nelengvais pokario metais.

Klausausi senojo aludario pasakojimų ir niekaip nesuprantu – ar jo atmintyje išlikę prisiminimai tėra naivios vaikiškos sąmonės suformuoti vaizdiniai, įstrigę visam gyvenimui, ar tai tas atvejis, kai sąmoningai vengiama net mintimis grįžti į anaiptol ne rožėmis klotą vaikystę.

Kažkuriuo metu Algimantas prasitars, kad visuomet laukdavo Kalėdų. Tada, prie gausaus mamos kepiniais nukloto stalo, susėsdavo visa šeima. Tiesa, dovanų niekuomet nebūdavo, bet per akis – juoko ir linksmybių, kuriomis visuomet su kaupu pasirūpindavo brolis Adoliukas.

Manyje „įsijungia“ noras „lįsti į dūšią“, ir aš dar kartą teiraujuosi – ar tikrai nebūdavo jokių dovanų? Taip norisi nudrėksti „sielos šašą“ ir priversti skaitytoją ašaroti kartu su mano pasakojimo herojumi.

Algimantas ramiai primena, kad septynis vaikus auginančioje šeimoje dirbo tik tėvas. Kalėdinė dovana kiekvienam – per didelė prabanga.

Užtat būdavo saldainių! Juos atnešdavo ir ant grindų papildavo kalėdoti užsukęs klebonas su zakristijonu. Vaikai šių svečių bijodavo, bet noras paragauti saldėsių būdavo stipresnis.

Aš net apsilaižau iš pasitenkinimo – puiki istorija. Va to man ir reikia! Žmonėms patinka graudžios istorijos iš praeities.

Algis, tarsi išgirdęs mano mintis, tęsia.

– Tais laikais buvo labai populiarūs vaikiški kombinezonai. Beveik visi vaikai tokius turėjo, tik ne aš. Bet vieną kartą atradau mamos man nupirktą kombinezoną. Patį tikriausią! Tokį, kokį nešioja visi kaimynų vaikai! Niekam nieko nesakęs apsivilkau ir išėjau į gatvę. Einu pro parduotuvę ir matau, kaip visi į mane žiūri. Supratau – pavydi! Aš tiesiu taikymu lekiu link pašto – ten visuomet pilna vaikų. Tegul mato!

Kiūtinu aukštai iškėlęs galvą, kai staiga prie manęs sustoja sunkvežimis. Iš jo iššoka brolis Adoliukas ir klausia – kodėl aš su apatiniais rūbais vaikštau po kaimą?..

Aš taip išsigandau, kad šokau į griovį ir paknopstomis parlėkiau namo. Apsikabinau mamytę ir verkiau, verkiau, verkiau, vis klausdamas, kodėl ji man nepasakė, jog čia ne kombinezonas, o apatinės kelnės… – Algio balsas nežymiai virpteli. Atrodo, jog jis vėl jaučia galvą glostančią mamos ranką.

Staiga man pasidaro labai gėda. Aš taip norėjau prisikasti iki širdį draskančių smulkmenų, kad tik dabar suvokiu tai, kas buvo akivaizdu nuo pat pradžių. Apie sunkią vaikystę Algimantas nekalba ne todėl, kad nenori jos prisiminti. O todėl, kad mylintys tėvai padarė viską, jog jis ją prisimintų būtent tokią, kokia ji ir gyva šio žmogaus pasakojimuose.

Norėjo dirbti

– Pradinę mokyklą lankiau Gustonių kaime. Pirmasis mokytojas buvo Kvedaras, vėliau jį pakeitė mokytoja Aldona Židonienė. Augau apsuptas vyresnių brolių, kurie jau dirbo vairuotojais, tad ir man labiau rūpėjo automobiliai, siauruko bėgiai, nei mokslas.

Pirmą klasę kažkaip baigiau, o jau nuo antros… Pakeliui į mokyklą buvo toks gražus gojelis. Jei tik neišmokdavau pamokų, eidavau ten. Peiliuku ant medžių paraižydavau, kiškio kopūstų pavalgydavau, o pamokoms pasibaigus – pirmas iš visų namo parbėgdavau.

Kartais į mokyklą iš viso nenueidavau. Po to paprašydavau mamytės, kad parašytų raštelį. Ji bardavo, bet vis tiek, kas reikia, parašydavo. Mylėjo mane labai ir visuomet užstodavo.

O štai tėčio bijojau. Kartą klasės draugai pasakė mokytojai, kad aš vietoj pamokų po mišką vaikštau. Kitą dieną aš už tai atkeršijau – sumečiau juos su visomis kuprinėmis į netoli namų buvusią marką.

Tie pasiskundė tėvams, kurie tuoj pat prisistatė pas mano tėtį. Tas į ilgas kalbas nesileido – pagriebė nuo sienos virvę ir taip davė į kailį, kad įsiminiau visam gyvenimui, – kvatojasi Algiukas. Ir čia pat ima porinti dar vieną nutikimą.

– Kai mokytoja Židonienė išėjo dekretinių atostogų, ją pavadavo jauna mokytoja, aplink kurią netrukus sparną ėmė rėžti Adoliukas. Savo simpatijos brolio juk neskriausi – tad naujoji mokytoja man duodavo lengvas užduotis ir negailėjo ketvertų bei penketų.

Kai kitais metais į darbą sugrįžo A. Židonienė, „katino dienos“ baigėsi. Trejetas, dvejetas, vienetas – daugiau nelabai ką ir esu gavęs…

Žinote, mokytis nenorėjau, tačiau dirbti – labai. Mačiau, kaip gyvena kiti vaikai, ir aš labai troškau tokio gyvenimo. Todėl jau nuo penktos klasės vasaromis ėmiau dirbti kolūkyje. Krovėm žaginius, vartėm šieną, varėm arklius, tempiančius mėšlo prikrautus vežimus, vairavau grėbelką, naktimis budėdavau prie žolės miltų gamybos agregato…

Dirbau, nes norėjau naujo švarkelio, batų, dviračio, – vėl ir vėl mintimis į vaikystę sugrįžta Algimantas.

Aldutė

– Aš bijojau panelių. Norėjau, dairiausi į jas, bet nedrįsdavau prieiti. Buvau iki pašaknų nedrąsus kaimo vaikas. Pamenu, jau po armijos dirbau vairuotoju. Važiuoju, matau einančią man patinkančią merginą, bet neišdrįstu jos pakalbinti. Kiek pavažiavęs sustoju, apsimetu, kad remontuoju mašiną, ir vėl laukiu, kol praeis. Bet taip ir neišdrįstu pasakyti nė žodžio, – Algiuko žandai valiūkiškai parausta, tarsi jis vėl būtų dvidešimties.

Ir visgi drovusis gustonietis rado savo išrinktąją. Su būsima žmona Aldute jis susipažino bendrų pažįstamų vestuvėse.

– Po vestuvių su savo ZIL’u pavežiau iki Kapčiūnų, kur Aldutė gyveno. Kitą kartą – iki Joniškėlio technikumo. Ji paprašė palydėti iki bendrabučio, o vėliau – susitikti. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė, – droviai pečiais gūžteli Algiukas.

Čia į pokalbį įsiterpia Algimanto dukra Inga ir pateikia kiek kitokią tėvų meilės istorijos versiją:

– Mamytė yra pasakojusi, kad viskas prasidėjo nuo draugystės su jos seserimis. Kai tu atvažiuodavai pas ją, toji nelabai norėdavo su tavimi bendrauti. Buvai per prastas – kaimietis, o ji norėjo kokio bagotesnio. Kadangi sesuo užsidarydavo savo kambaryje ir su tavimi nebendraudavo, tėvai stumdavo Aldutę, kad bent jau ta tave pakalbintų… – meiliai žiūrėdama į tėvo akis šypsosi dukra.

Pora draugavo pusę metų. Algiui tuomet buvo 22-eji, Aldutei – 19, kai jie nusprendė prisiekti amžiną meilę.

– Artimieji atkalbinėjo, sakė, kad dar per jauni vedyboms, siūlė pagyventi, pakeliauti, pasaulio pamatyti. Bet mes laikėmės savo – ir niekuomet to nepasigailėjome, – prisipažįsta Algimantas.

Pora susilaukė sūnaus Dariaus ir dukros Ingos.

Pažinojusieji šviesios atminties Aldutę paliudys – ji buvo visiška smagiai padykusio Algiuko priešingybė. Rami, taktiška, šiluma spindinčiomis akimis ir retai nuo veido dingstančia šypsena.

Bet, kaip žinia, priešingybės traukia. Ir Aldutė su Algiuku – geriausias to įrodymas. Pora džiaugsme ir varge kartu išgyveno 37 metus, kol prieš daugiau nei dešimtmetį mylinčią dviejų vaikų mamą, ištikimą žmoną, nugalėjo onkologinė liga.

Alus ir meilė

Kad Algimantas Rimkevičius yra aludaris, dabar žino visi. Tačiau nedaugeliui žinoma, jog šio amato prieš penkiasdešimt metų jį išmokė tėvo brolis – dėdė Antanas.

– Tai buvo nepaprastas žmogus. Tarpukariu saugojo prezidentą Antaną Smetoną. Po karo, užėjus sovietams, ilgai slapstėsi, kad išvengtų represijų. Netoli Aukštikalnių gyveno tokie Prakapai. Dėdė Antanas kartu su jais buvo šulinyje įsirengęs slėptuvę, kurią paliko tik tada, kai okupantai paskelbė visuotinę amnestiją.

Vaikų jis neturėjo, o aš tuose namuose buvau dažnas svečias. Antanas mane visko išmokė – kaip grūdą paversti salyklu, o iš jo pagaminti alų.

Pamenu, pas jį namuose buvo didelė duonkepė krosnis. Ją iškūrendavome. Dideliu žarstekliu ištraukdavome žarijas, žąsies sparnu sušluodavome pelenus ir paberdavome salyklą džiūti. Visi namai kvepėdavo duona. Po to tuos grūdus maldavome rankinėmis girnomis ir darydavome nepaprastai gardų – gal net skaniausią Pasvalio krašte – alų.

Aludarystėje, kaip ir bet kokiame kitame darbe, reikia turėti patraukimą. Jei darysi be meilės – nieko nebus. Dėdė Antanas mane išmokė, kad alus privalo būti toks, jog išgėrus dar norėtųsi. Jei nueini į svečius ir jauti, kad reikia gerti per prievartą – padėkok už vaišingumą, bet geriau negerk, – amato paslaptimis dalijasi aludaris.

„Žulikas“

– Anais laikais norėjosi, kad vaikams, šeimai būtų geriau, tad ėmiausi „biznio“. Gavau labai gerą darbą – iš Klaipėdos vežiojau kiaulėms šerti skirtą žuvį. Ten susipažinau su vienu kroviku, kuris padėdavo susikombinuoti pipirų, silkių ir kitokių anuomet deficitinių prekių. Parsiveždavau namo ir vežiodavau po kaimus. Taip pamažu prasigyvenom.

Tuo laiku man prilipo „žuliko“ pravardė. Bet gyvenime nesu nieko nuskriaudęs ir galiu drąsiai bet kam žiūrėti į akis. Vienintelis mano „nusikaltimas“ – kad anuomet išdrįsau būti apsukresnis.

Nuosavas verslas

Atgavus nepriklausomybę, Algimantas Rimkevičius ėmėsi ūkininkauti.

– Dirbau 50 hektarų žemės, iš kurių pusę apsėdavau miežiais – iš jų darydavau alų. Kažkuriuo metu supratau, jog noriu, kad iš dėdės išmoktas amatas taptų pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu. Pardavėme kiaules, karves ir buvusiame tvarte pradėjome įrenginėti būsimą bravorą… Taip 1994 metais gimė Joniškėlio alaus darykla. Sutrumpinus šiuos tris žodžius atsirado ir įmonės pavadinimas – „Joalda“, – verslo pradžią prisimena senasis aludaris.

Beje, bendrovės pavadinimas turi ir kitą prasmę, kurią žino tik artimiausi bičiuliai. JO – Jono, Algio tėčio. AL – Algiuko ir jo Aldutės, DA – sūnaus Dariaus, kuris dabar perėmė šeimos verslą, pirmosios vardų raidės.

– Pradžia buvo nelengva. Sunkiausia – nesibaigianti įvairiausių tikrintojų armija. Būdavo taip: žinodami, kad ko nors nesuspėjome laiku padaryti, užsirakiname duris ir apsimetame, jog nieko nėra namie. Tikrintojai sugrįžta po kelių dienų, bet to užtekdavo, kad pašalintume vieną ar kitą trūkumą.

Iš banko paskolų neėmėm – viską darėm patys. Sutaupom pinigų – įrengiam vieną patalpą. Atsiranda atliekamų – tvarkom kitą. Taip pamažu ir plėtėmės.

Esame sulaukę ir „berniukų“ – to meto reketininkų – dėmesio. Tiesa, tik vieną kartą. Atvažiavo keli žaliūkai ir ėmė klausinėti, ar nereikia pagalbos. Buvau truputį išgėręs alaus, jaučiausi labai drąsus, ir išrėžiau jiems tiesiai – ar žino, kokia mano pravardė? Neprašyti svečiai ėmė teirautis, kam mes mokame, bet aš atšoviau, jog tai – ne jų reikalas. Tuo viskas ir baigėsi. Tiesa, šeimai apie tą susitikimą nepasakojau daugiau nei metus, – devyniasdešimtųjų realijas prisimena Algimantas.

Vienintelis iš septynių

Algimanto brolių ir seserų likimai susiklostė skirtingai.

Jonas dirbo vairuotoju, o atėjus Nepriklausomybei ėmėsi ūkininkauti.

Vincui buvo lemta tragiška baigtis. Kai jis buvo paimtas tarnauti į sovietinę armiją, pateko į Naująją Žemę. Tą dieną, kai turėjo skristi namo atostogų, jis važiavo su kurą vežusiu sunkvežimiu, kuris pateko į labai stiprią pūgą. Kai po savaitės, praleistos po sniegu, juos atkasė – Vincas dar buvo gyvas. Deja, šalčio sukelti pažeidimai buvo tokie stiprūs, kad medikai nesugebėjo jo išgelbėti.

– Mama dvejus metus kone kiekvieną dieną paimdavo mane už rankos ir vesdavosi ant brolio kapo. Ji ištisai verkdavo, o pamatęs jos ašaras – imdavau kūkčioti ir aš… – atsidūsta Algiukas.

Adolfas, kaip ir kiti broliai, visą gyvenimą dirbo vairuotoju.

Sesuo Aldona baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir daug metų dirbo pradinių klasių mokytoja.

Genovaitė – pardavėja, o Emilija – medicinos sesuo.

Šiandien iš visų brolių ir seserų likęs vienintelis – Algiukas.

Sūnus Darius, dukra Inga, penki anūkai, begalė draugų ir niekuomet pro šalį tekėti nesiliaujanti Mūša – visas jo pasaulis.

Tiesa, Algiukas turi dar vieną „draugą“, apie kurį kalba labai nenoriai. Cukrinis diabetas – su juo jis keliasi ir gulasi jau daugiau kaip 20 metų. Liga negailestinga – vyrui amputuoti abiejų kojų pirštai, dalis pėdos.

– Apie tai, kad gal kažkas ne visai gerai, pasakau nebent patiems artimiausiems. Ne daugiau. Aš negalvoju apie savo ligą, nesureikšminu tų nupjautų pirštų. Gyvenu dėl vaikų, dėl anūkų. Svarbiausia – būti su žmonėmis. Tarp keturių sienų aš neištverčiau. Kiek bus Dievulio lemta – tiek ir užteks. Svarbiausia, kad visą man likusį laiką galėčiau daryti tai, ko esu išmokytas nuo mažų dienų: kiekvieną, kuris pas tave užsuka, pasitikti geru žodžiu – ir nepaleisti gerai nepavaišinus.