Lietuvos kiaulių augintojai apie protestuose keliamą paršelių kastravimą/nekastravimą

Lietuvos kiaulių augintojai pastaruoju metu atsidūrė nepagrįstų kaltinimų lauke, viešojoje erdvėje neretai vaizduojami kaip žiauriai besielgiantys su gyvuliais. Reaguodami į protestų metu išsakytus teiginius bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) keliamus reikalavimus dėl privalomo paršelių kastravimo su nuskausminimu, norime aiškiai ir pagrįstai paaiškinti sektoriaus poziciją.

Kiaulininkystės ūkiai Lietuvoje dirba pagal griežtus ES ir nacionalinius gyvūnų gerovės reikalavimus, o šiuo metu siūlomi įstatymo pakeitimai sudarytų klaidingą įspūdį, kad tradicinis kastravimo metodas yra neteisėtas ar nehumaniškas. Mūsų tikslas – ne priešintis pokyčiams, bet užtikrinti, kad gyvūnų gerovės klausimai būtų sprendžiami mokslo įrodymais, ES praktika ir realiomis ūkio galimybėmis, o ne emocijomis ar viešais išpuoliais prieš ūkininkus. Todėl pateikiame aiškius argumentus, paaiškinančius sektoriaus poziciją ir atsakančius į protestuotojų keliamus kaltinimus.

Kiaulininkystės sektoriaus skaičiai:

Lietuvoje laikoma apie 28 tūkst. paršavedžių. Kasmet išauginama apie 900 tūkst. penimų kiaulių skersti. Pusė jų – vyriškos lyties kastratai. Lietuva apsirūpina savos gamybos kiauliena tik 42 %. Dėl nepalankių sąlygų (neremiamas fermų modernizavimas, nereguliuojama šernų populiacija periodiškai užkrečianti ūkius afrikiniu kiaulių maru ir pan.) kiaulininkystės ūkiai priversti nutraukti veiklą, o vis daugiau kiaulienos įvežama iš kitų ES šalių. Kasmet įvežama apie 65-75 tūkst. t. kiaulienos. Didelė dalis jos iš valstybių, kuriose kastruojama tradiciniu būdu. Lietuviai per mentus suvartoja apie 50 kg kiaulienos/vienam gyventojui. Sektorius sukuria apie 1500 tiesioginių darbo vietų ir apie 6000 netiesioginių darbo vietų, sunaudoja apie 30 tūkst. t grūdų/metus, sukuria organinių trąšų laukams. Esant palankiai politikai, kiaulininkystės sektorius galėtų sukurti dvigubai daugiau darbo vietų, sukurti stiprią mėsos perdirbimo pramonę ir pilnai aprūpinti Lietuvos gyventojus lietuviškos kilmės ir kokybės mėsa.

Argumentai:

Kiaulių augintojai nepagrįstai stigmatizuojami

• Pastaruoju metu siauras radikalių aktyvistų ratas viešojoje erdvėje ūkininkus vaizduoja kaip paršelių „kankintojus“, nors ūkiai laikosi ES ir Lietuvos reikalavimų ir užtikrina gyvūnų priežiūrą.
• Įstatymo pakeitimas, jei priimtas, įteisintų šią klaidingą stigmatizaciją, nes sudarytų įspūdį, jog iki šiol veikta neteisėtai ar nežmoniškai.
• Moksliniai tyrimai rodo: nuskausminimas ne tik nepadeda paršeliams, bet kelia papildomą stresą ir pavojų:

Suomijos ir Danijos mokslininkų tyrimai patvirtina, kad:

• Vietinės anestezijos suleidimas pats sukelia skausmą, o bendras poveikis (injekcija + kastracija) kartais stipresnis nei kastruojant be anestezijos.
• Paršeliai turi būti fiksuojami du kartus, tai didina jų stresą.
• Procedūra trunka dvigubai ilgiau, o skausmo mažinimo efektas minimalus.
• Teiginys, kad nuskausminimas automatiškai reiškia „gerovę“, nėra pagrįstas faktais.
• Italų mokslininkai nustatė, kad dėl kai kurių anestetikų naudojimo atsiranda paršelių padidėjęs mirtingumas – anestetikų sukelta paršelių sedacija ir sutrikusi judesių kontrolė, dėl kurios jie blogiau išvengia paršavedės (motininės kiaulės) prispaudimo ir dažniau žūva. Mirtingumo padidėjimas iki atjunkymo būtų apie 5 procentiniai punktai, kas Lietuvoje sudarytų apie 27-30 tūkst. papildomai žuvusių paršelių.

ES teisė aiškiai leidžia paršelių iki 7 dienų amžiaus kastravimą nenaudojant nuskausminimo

• Tarybos direktyva 2008/120/EB numato, kad iki 7 dienų amžiaus paršeliai gali būti kastruojami be nuskausminimo.
• Dauguma ES šalių būtent taip ir daro – todėl Lietuvai taikant griežtesnius perteklinius reikalavimus būtų sudarytos nelygios konkurencinės sąlygos.
• Pvz. į Lietuvą įvežama daug tradiciškai kastruotų kiaulių mėsos, įvežamos kiaulės skersti, įvežami tradiciniu būdu kastruoti paršeliai tęsti auginimą.

Lietuvos vartotojai ir toliau vartos kiaulieną iš tradiciškai kastruotų paršelių

• Kasmet 30-40 tūkst. t kiaulienos (apie 50 %)  yra importuojama iš šalių, kurios taiko tą patį tradicinį metodą (be medikamentinio nuskausminimo) (pvz. Lenkija, Latvija, Estija, Ispanija.)
• Ant kiaulienos etikečių niekur nebus nurodyta, kokiu metodu buvo kastruota kiaulė – todėl siūlomi pokyčiai nepaveiks vartotojo pasirinkimo, tik padidins Lietuvos kiaulių augintojų kaštus.

Smulkūs ūkiai būtų ypač nuskriausti

• Smulkūs ūkininkai neturi teisės patys atlikti veterinarinių procedūrų, todėl turėtų kiekvieną kartą samdyti veterinarą. Tai būtų ekonomiškai nepakeliama ir dar labiau mažintų kiaulių auginimo apimtis Lietuvoje.

Reikia ne pavienės pataisos, bet rimtos kiaulininkystės plėtros strategijos

• Kastravimo procedūra – tik viena iš daugelio gyvūnų gerovės aspektų.
• Yra daug rimtesnių problemų, kurioms reikia kompleksinių sprendimų (paršavedžių laikymo sąlygos, uodegų žalojimo (kanibalizmo) prevencija, laikymo tankumas, tvartų modernizacija ir kt.) – tačiau jos ignoruojamos, susitelkiama į vieną dirbtinai emocinę temą.
• Šiuo metu nėra jokios kiaulininkystės sektoriaus plėtros strategijos, o reikalaujama keisti tik vienos procedūros fragmentą sureikšminant jį iki teatralizuotų scenų – be analizės, be ekonominio vertinimo, be sektoriaus įtraukimo.

Protestuojančių asmenų retorika – žalinga ir klaidinanti

• Socialiniuose tinkluose platinami kaltinimai ūkininkams („sadistai“, „kankintojai“) – melagingi ir žeminantys profesionalus, kurie daugelį metų atsakingai dirba su gyvūnais.
• Toks spaudimas politinei sistemai kelia socialinę įtampą, žlugdo pasitikėjimą ūkininkais ir nepadeda spręsti gyvūnų gerovės iš esmės.

Kiaulių augintojai siūlome:

• kurti realią, kompleksinę gyvūnų gerovės ir modernizacijos strategiją.
• Aptarti egzistuojančias nekastravimo alternatyvas (pvz. imunokastravimas, nekastruotų kuilių auginimas) ir jų diegimo galimybes;
• Išspręsti ženklinimo ir rinkos apsaugos klausimus;
• pradėti plataus masto diskusiją su mokslu, kiaulininkystės sektoriumi, mėsos perdirbėjais;