Gal pabandykime užsiauginti lauramedį

Skaitytojus esu supažindinęs su gana nemažai egzotinių (modernių) augalų, kuriuos galima auginti mūsų regiono natūraliose sąlygose arba iš dalies pernešant juos žiemojimui į patalpas. Šį kartą noriu pristatyti visiems, itin šeimininkėms, gerai pažįstamą lauramedį. Tiesa, dauguma jį žino tik iš lauro lapelių, be kurių virtuvėje niekas neišsiverčia Apie lauro lapų magiją, itin didelį poveikį kandims, skaitytojai, tikriausiai, skaitė MI sausio 9 d numeryje. 

Truputis biologijos. Kilnusis arba paprastasis lauramedis – visžalių medžių ir krūmų rūšis, kilusi iš Viduržemio jūros regiono. Bet klimatui kintant, prieš 10 tūkst. metų išnyko iš natūralių augimviečių ir praktiškai liko vien portugališkoje Madeiros saloje. Tik žmonių dėka čia išliko mažos lauro giraitės. Tai dvinamis (retai pasitaiko ir vienanamės formos) medis arba didelis krūmas iki 10–18 m aukščio.

Gausūs geltonos spalvos kvapnūs žiedynai subrandina iki 2 cm ilgio kaulavaisius, kurių viduje didelė sėkla, bet ji, deja, nevalgoma. Išauginti lauramedį nėra taip lengva, jis gana kaprizingas augalas. Kadaise, sovietmečiu, iš Kaukazo vazone teko atsivežti jauną lauro medelį, vasarą laikiau atvirame grunte, o prieš žiemą padariau mini gaubtą ir pjuvenomis apdengiau. Tai buvo lemtinga klaida. Ši kultūra mėgsta gryną orą ir šaltį gali pakelti tik iki -10 laipsnių. Dabartiniais laikais jau gausu informacijos bemaž apie viso pasaulio floros atstovus: kaip auginti, kokių sąlygų reikia vienam ar kitam egzotui. 

Prieš kelerius metus keliaujant po Madeiros salą, teko pabuvoti ir lauramedžių miške, kur atskiri egzemplioriai buvo tiek įspūdingi, kad priminė mūsų ąžuolus. O einant viena įspūdinga levanda teko bristi per nukritusius lauramedžio lapus vos ne iki pusės kelių. Mintyse pagalvojau – kiek maišų galima buvo prisirinkti ir parsivežti į Lietuvą. Teko matyti ir gražias gyvatvores iš puikiai apgenėtų lauramedžių. 

Belieka paminėti, kokią naudą duoda lauramedžiai be minėtame MI numeryje aprašytą poveikį prieš kandis, kaip vieną efektyviausių repelentų. Jie jau seniai auginami komerciniais tikslams. Mes daugiausia žinome, kad lauro lapai vartojami kaip prieskonis augalas įvairioms sriuboms, jų skoniui, aromatui paryškinti. Dar iš vaisių išgaunamas lauramedžių aliejus. Kadaise tas aliejus buvo kaip geras dezinfekantas ir insekticidas per choleros, dizenterijos ir maliarijos epidemijas. Dabartiniais laikais laurų pagrindu pagaminti preparatai naudojami tik išoriškai masažo terapijoje, malšinant artrito ir reumato skausmus. Yra pateikta įrodymų, kad lauro tepalas veiksmingai gydo net niežus, o iš lapų gautas preparatas slopina melanomą – odos vėžį. 

Plačiai kosmetikoje naudojami kvapnieji laurai mažina pigmentaciją, lapų nuovirai, tinktūros naudojamos kaip kompresai, norint išlyginti smulkias veido raukšles. Lapų nuovirai pašalina nemalonų kojų pėdų kvapą, mažina prakaitavimą. O auginant namuose, pageriną mikroklimatą naudingais eteriniais aliejais. Beje, laikant lauro lapus sandariai, aromatas išsilaiko iki 4 metų. 

Taigi, lauramedis turi visą puokštę vertingų savybių, šiltuose kraštuose išvesta nemažai veislių su įvairių konfigūracijų ir spalvų lapais. Tad kas keliausit į Madeirą, būtinai rekomenduoju aplankyti ir lauramedžių (laurasilva) mišką, kurio plotas – 150 kv. km arba 20 proc. viso salos ploto ir yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Autorius Pranas Zubrickas