Senoji Katinautiškė – kalbantis kaimas

Yra vietų, kur laikas teka ne valandomis, o upės vingiais. Kur praeitis nedūla, o tyliai auga kartu su samanomis ant akmens. Kur kiekviena pirkia lyg žmogus turi savo veidą, savo balsą, savo paslaptį. Tokiose vietose užtenka sustoti ir klausytis. Girdėti, kaip kalba medžiai, kaip vanduo upės vagoja čiurlena pavasarių istorijas, kaip daugiametės gėlės palangėse tyliai liudija šeimininkus, kurių jau seniai nebėra. Senoji Katinautiškė – tai ne vien kaimas. Tai vieta, kur erdvė tampa knyga, o kiekvienas žingsnis joje – naujas puslapis.

Kaimo dvasia

Senųjų Lietuvos gyvenviečių tyrinėtojai kupetinius kaimus vadina padrikaisiais – lyg savaime užgimusiais. Jų ribas nubrėžė ne matininkai, o gamta: upė, ežeras, miškas. Namai dygo ten, kur leido žemė, taip arti vienas kito, kad kaimynai galėjo susikalbėti tiesiog pravėrę langus.

Senoji Katinautiškė, pirmą kartą paminėta XVIII amžiuje, yra vienas iš nedaugelio išlikusių tokio tipo kaimų Lietuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais ji buvo sugriauta iki pamatų, tačiau XX amžiaus pradžioje atgimė. Šiandien trobos ir ūkiniai pastatai, be aiškios tvarkos sutūpę aplink C formos aikštę, vis dar pasakoja apie bendruomenę, kurios gyvenimas sukosi ratu – kaip metų laikai, kaip saulė aplink dangų.

Šioje aikštėje prieš pusę amžiaus skambėjo armonika, sukosi poros, aidėjo jaunystės juokas. Tada čia gyveno keliasdešimt žmonių, buvo keliolika sodybų. Dabar – vos devynios. Ir tik trys gyventojai, kuriems lemta kasdien girdėti šios vietos tylą.

Kapinaitės – visai šalia, tame C formos rate. Ne už tvoros, ne miško glūdumoje, o čia pat – lyg kito pasaulio slenkstis. Kaip sakė kunigas Marijonas Savickas, gyvieji ir mirusieji visada buvo kartu, vieni kitus lydėjo žvilgsniais. Gal todėl čia nejauti atskirties – tik amžino rato tąsą.

Mes galime prašokti, praūžti su trumpomis viešnagėmis, bet svarbiausia – sustoti. Sustoti ir išgirsti, ką kalba pati erdvė. O ji kalba apie bendrystę, apie šaknis, apie laiką, kuris ne naikina, o saugo.

Šventė „Kupetinis gyvenimo šokis per 250 metų“

Šių metų rugpjūčio 16-ąją kaimas pažymėjo savo 250 metų sukaktį. Katinautiškė pasitiko pasipuošusi: tiltelis per Svylą spindėjo balionais, prie trobų tebežydėjo margaspalvės gėlės. Viename kluone įsikūrė senųjų nuotraukų ir austinių rankdarbių paroda, buvo rodomi filmai – lyg laiko veidrodis, kuriame atsispindėjo praeitis… ir visa tai pačių žmonių rankų darbas. 

Šventė pradėta Šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas Marijonas Savickas. Jo žodžiai skambėjo kaip priesakas – saugoti paveldą, prisiminti išėjusius ir neleisti išnykti vertybėms, kurios laikosi tik ant žmonių gerumo.

Linksmoji gaspadinė Zosia (Valentina Sinkevič) porino tarmiškas istorijas, kvietė ragauti riebios košės, pyragų, kepinių. Vyko žvakių liejimo edukacija Laima Mikalkiene, karpinių dirbtuvės su Raminta Dudėnaite – viešnios iš Ceikinių buvo dėmesio centre. 

Apie kaimo praeitį pasakojo mokytoja Nijolė Keraitienė. Ji priminė, kad Katinautiškė priklausė Dysnos dvarui, kad 1939 m. buvo 13 sodybų, o 1959-aisiais gyveno net 46 žmonės. Dabar nuolatinių gyventojų liko tik trys, bet vasaromis kaimas atgyja. Dar mena senbuviai kuokynes pievoje, senąją karčiamą, profesoriaus Česlovo Kudabos jaunystės dienas, kai jis ganė čia bandą.

Prisiminimais dalijosi ir Zita, gimusi šiame kaime. Jos tėvai Melanija ir Kostas dukrai gimus pasodino ąžuolą, kuris šiandien stovi kaip gyvas paminklas. Moteris jį kiekvienąkart apkabina – ir pajunta, kaip medžio kamiene plaka praeities širdis.

Ignalinos rajono mero sveikinimus ir saldžią dovaną perdavė patarėjas Darius Lukoševičius. Viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė džiaugėsi bendruomenės vienybe, ypatingai dėkojo šventės iniciatorei bibliotekininkei Audronei Filipavičienei, kuri su šeima puoselėja savo vyro tėvų sodybą Katinautiškėje. Didžiasalio seniūnas Pranas Petkevičius įteikė jai padėką, dėkojo klebonui, organizatoriams, rėmėjams. Šventės pagalbininkai buvo pagerbti gėlėmis, dovanėlėmis. Nors… ne visi ir tuomet prisiminti, bet, kaip sakė kunigas M. Savickas, nuo Dievo nieko nepaslėpsi – nei kas bloga, nei kas gera. 

Šventę užbaigė Ignalinos kultūros centro kapela „Ringė“. Jų muzika pripildė aikštę svajingų melodijų, kurios daugeliui priminė jaunystę, šokius, pirmąsias meiles, nuotykius. 

Senosios Kacinauciškės tyla

Šiandien Senoji Katinautiškė – lyg gyvas muziejus po atviru dangumi. Jos trobos, kapinaitės, šlaitais vingiuojanti upė – visa tai kalba apie gyvenimą, kuris buvo, ir apie tą tylą, kurioje tebėra gyva atmintis. Ir nors žmonių beliko vos keli, kol bent vienas sugrįš čia – apkabinti ąžuolo, paliesti trobos sieną, pasisemti jėgos iš šios tylos – tol šis kaimas gyvens.

Ir tegul toliau ciksės savo gyvenimo šokį… Senoji Kacinauciškė.