G. Stanišauskas: pasiruoškite siurrealizmui realybėje – jūsų ūkis trauksis po 50 proc., o galvijų galiausiai gali ir nebelikti

Nesistebėkite, jei strategine valstybės ūkio šaka vadinamas žemės ūkis Lietuvoje ims nykti ne staiga, o tyliai – per sprendimus, dokumentus ir „gerų ketinimų“ politiką. Ir čia kalbu ne vien apie dabartinio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio klaidas, dėl kurių daliai ūkininkų praėjusieji metai labiau priminė košmarą nei įprastą darbo rutiną.

Kalbu ir ne tik apie tai, kad Lietuva, įskaitant ministro parašą, pritarė Europos Sąjungos ir „Mercosur“ bloko šalių laisvosios prekybos sutarčiai – susitarimui, kuris kelia rimtų klausimų dėl konkurencinių sąlygų Europos ūkininkams.

Tai, ką galima perskaityti Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) interneto svetainėje, atveria dar gilesnį problemos sluoksnį.

Sausio 16 dieną VRK paskelbė pranešimą, jog „skerdyklų uždarymo siekianti Europos piliečių iniciatyva sulaukė europiečių palaikymo“. Iš pirmo žvilgsnio skamba taip, lyg tai būtų reikšmingas visos visuomenės signalas.

Tačiau faktai rodo visai ką kita.

VRK nurodo, kad Lietuvoje šią iniciatyvą parėmė 97 piliečiai. Visoje Europos Sąjungoje – kiek daugiau nei 1 milijonas žmonių iš maždaug 450 milijonų gyventojų. Tai sudaro apie 0,3 proc. visos ES visuomenės.

Ir vis dėlto būtent šis skaičius tampa pakankamu pagrindu Europos Parlamente pradėti diskusijas apie iniciatyvą „Stop Cruelty. Stop Slaughter“ – siūlymus palaipsniui kasmet po 50 proc. mažinti ūkinių gyvūnų skaičių, uždaryti gyvulininkystės ūkius, skerdyklas ir pereiti prie augalinių baltymų, dirbtinės mėsos bei vadinamųjų pakaitalų.

Iniciatyvos autoriai teigia, kad gyvulininkystė ir skerdyklos kelia grėsmę visuomenės sveikatai, esą būtent dėl jų kyla pandemijos, plinta ligos ir higienos problemos. Kitaip tariant – žemdirbio darbas, kuris šimtmečius maitino žmones, šiandien pristatomas kaip grėsmė visuomenei.

Šioje vietoje ir prasideda tikrasis politinis siurrealizmas, į kurį mus visus nori įvelti valstybės institucija.

Kai 0,3 proc. visuomenės balsas tampa svarbesnis nei, pavyzdžiui, Lietuvoje 130 000 ūkių kasdienis darbas, tai jau nebe diskusija apie gyvūnų gerovę. Tai klausimas apie tai, kieno balsas Europos politikoje iš tikrųjų girdimas.

Niekas neneigia teisės teikti piliečių iniciatyvas. Tai demokratijos dalis. Tačiau klausimas – kaip tokia informacija pateikiama visuomenei. VRK pranešime neminima, kad iniciatyvą palaikė vos keli šimtai tūkstantųjų procento ES gyventojų. Vietoje to konstatuojama, jog ji „sulaukė europiečių palaikymo“.

Tokios formuluotės kuria klaidingą naratyvą ir tampa palankia dirva naujoms „tuščių narvų, tuščių galvų“ protesto akcijoms, nukreiptoms prieš ūkininkus – žmones, kurie realiai užtikrina šalies apsirūpinimą maistu.

Tuo pat metu iš Vyriausybės girdime deklaracijas apie žemės ūkį kaip strateginę šaką, apie gyvulininkystę kaip prioritetą. Tačiau realūs sprendimai vis dažniau su tomis deklaracijomis prasilenkia.

Tai puikiai iliustruoja ir finansavimo politika.

Nacionalinė mokėjimo agentūra šių metų sausio 12 dieną pranešė, kad smulkieji ūkiai aktyviai siekė paramos. Per du mėnesius pateikta 209 paraiškos už 10,9 mln. eurų, kai kvietimui buvo numatyta vos 3,8 mln. eurų. Du trečdaliai pareiškėjų liko už borto – trūko apie 6 mln. eurų.

Tuo pat metu trumpoms tiekimo grandinėms skatinti buvo numatyta beveik 5,4 mln. eurų, tačiau paraiškų sulaukta tik už 1,6 mln. Daugiau kaip 3 mln. eurų liko nepanaudoti.

Tai jūs parodykite mums, kur čia remiamas smulkus ūkis? Atvirkščiai, matome, kad smulkiems ūkiams paramos reikia, bet jos skiriama nepakankamai. Neprimena jums ši istorija skandalo apie dešimtis milijonų eurų, skirtų meldinės nendrinukės išsaugojimui arba pelkėms atkurti, kai nesulaukta nė vienos paraiškos. Tuose kvietimuose nė iš tolo nekvepia ūkių plėtra arba konkurencingumo didinimu.

Tai nėra pavienė klaida. Tai – strategijos nebuvimo simptomas.

Susidaro įspūdis, kad šiandien žemės ūkio politika vystoma ne pagal aiškų planą, o fragmentiškai – be supratimo, kuria kryptimi iš tiesų norime eiti. O blogiausia tai, kad tokia politika ilgainiui veda prie vieno rezultato – ūkiai traukiasi, žmonės nusivilia, regionai tuštėja. Ar, pavyzdžiui, kas nors Žemės ūkio ministerijoje paskaičiavo, pamodeliavo, kas bus su mūsų grūdų augintojais 2026 m.? Ką aš girdžiu iš pačių ūkininkų, tai jie su dideliu nerimu laukia, kokios bus grūdų supirkimo kainos, kai bus nuimtas derlius. Kainų rėžiai tarp 140-160 Eur už toną neatrodo tokie nerealūs, o tai lygu darbui į nuostolį.

Nuo šių metų pradžios prasidėjusi pieno supirkimo kainų griūtis, ŽŪM, panašu, irgi pernelyg nejaudina. Vien ministro A. Palionio pamekenimo Briuselyje apie tai politiniame žemės ūkio ministrų susitikime, nepakanka, nes mes nematome jokių veiksmų, kurie situaciją keistų strategiškai.

Lietuva su savo 97 parašais yra ketvirta nuo galo visoje Europos Sąjungoje – po mūsų rikiuojasi tik Estija, Latvija ir Kipras. Tai šalys, kuriose parama skerdyklų uždarymo iniciatyvai buvo mažiausia. Tačiau būtent tokių skaičių kontekste formuojamas įspūdis, kad Europa neva vieningai nusigręžia nuo gyvulininkystės.

Daugiausiai "progresyvių" balsuotojų užfiksuota Vokietijoje (465 976), Prancūzijoje (434 853 parašų) ir Olandijoje (108 945).

Jeigu ši kryptis nesikeis, žemės ūkis Lietuvoje nebus uždraustas įstatymu. Jis tiesiog bus paliktas numirti – tyliai, biurokratiškai ir be atsakomybės.

Ir tada stebėsimės ne tuo, kodėl užsidaro ūkiai, o tuo, kodėl nebeturime nei savos mėsos, nei pieno, nei žmonių, kurie dar nori dirbti žemę.