Jolitos ir Deimanto Kairiūkščių šeima daugiau kaip du dešimtmečius darbuojasi pieno ūkyje. Tiek pat laiko jie ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Prienų r. biuro klientai. Per kelis dešimtmečius augo atžalos – keturi vaikai, didinta banda, pastatyta nauja ferma su melžimo robotais ir išliko atviras, patikimas bendravimas su konsultantais.

Ūkis dabar – 230 hektarai. Erdviame, jau trečius metus naudojamame tvarte svarbiausias melžimo procesas robotizuotas – įrengti du DeLeval firmos melžimo robotai. „Dabar aš – laisva“, – sako Jolita, prisiminusi, kiek laiko trukdavo melžimas, kai robotų nebuvo.

Ūkininkė pasakoja, kad karves pripratinti prie robotų nebuvo sudėtinga. „Pirmąkart apsiveršiavusias telyčias dabar pratiname 3 dienas, ir jau eina pačios. Atrankos nebūna, ką turim, tą turim. Kuri nepasimelžia, laikau „ligoninėj“. Rytą ir vakare išleidžiu ir pamelžiu. Jei roboto melžikliai neužsideda, karvės nebrokuojamos. Kai galiniai speniai sulipę vienas prie kito, tada sunkiau. Telefone turiu programą. Vis pasižiūriu, kaip vyksta melžimo procesas. Kas nors ne taip, ateini, pataisai. Aš pati rujas sužiūriu, ar karvės veršiuojasi. Turiu suvesti į kompiuterį“, – komentuoja ūkininkė.

Pieno šaldytuve telpa 11 t pieno. Per parą iš 85  karvių robotai jo primelžia 1,5 tonos. Pieną superka žemės ūkio kooperatyvas „Pienas LT“. „Mes jame labai seniai. Nuo pat įsikūrimo. Viskas gerai, atsiskaito laiku, negaliu skųstis“, – sako Jolita.

Mėšlas valomas skreperiais. Pasak Jolitos, vienintelė bėda – slidu, todėl gyvuliai eidami slidinėja, pasitaiko traumų. „Grindinį planuojame iškloti guma. Tokia danga neslidi“, – apie problemos sprendimą kalba ūkininkė.

Tvarte ne tik juodmargės, yra ir Lietuvos šėmųjų. Jolita pasakoja, kad norėjo jų atsisakyti, bet apsigalvojo pastebėjusi, kad  – „ant kojų tvirtesnės, pieno duoda, pirmaveršės gal mažiau, o jau antru veršiu – 27–28 litrai“.

Į ganyklas genamos tik užtrūkusios karvės ir veršingos telyčios. Kitos laikomos tvarte. „Išgename ryte, o vakare pargenam, nes kiekvieną naktį bijai, kad nepasileistų. Veršelių visai neleidžiame, nes vilkų yra. Esame pasitarę su kitais ūkininkais, kurie sako, kad nėra geriau, kai visi gyvuliai po stogu. Be to, per karščius veršiukams daug geriau tvarte nei ant saulės“, – pasirinkimą komentuoja Jolita.

Pašarų ūkininkai pasigamina sočiai. Jei reikia, ir parduoti gali. Kai kada atiduoda žmonės, kurie prašo nušienauti jų pievas. Gaminamas šienainis, kukurūzų silosas. „Rulonus ir silosą karvėms dalijame traktoriuku. Toks traktoriukas mažose fermose  – nėra geriau. Čia vieni juokai. Net 12 metų vaikai jau galėjo pašerti karves. Ir aš, kai vyrai kulia, sėdu ir pašeriu. Miltus daliname rankomis iš vagonėlio. Nesunku. Robote karvės gauna kombikormą, o čia ryte ir vakare – miltų“, – pasakoja ūkininkė ir priduria, kad ateity fermoje numatyti šėrimo robotai, pašarų dalytuvas.

Senajame tvarte laikoma 40 metinių telyčių ir 30 mažų telyčaičių. „Čia jau turi prieiti prie kiekvienos. Daug rankų darbo, bet ką darysi.“, – sako Jolita. Buliukus parduoda mažus. Jų auginti neapsimoka. Tik vieną kitą palieka telyčioms apsėklinti.

Patirtis – geriausias mokslas

Deimantas – zootechnikas, o Jolita neakivaizdiniu būdu mokėsi gyvulininkystės technologijų. Moteris tvirtina, kad geriausiai viską išmoksti darydamas. „Išmokau vaistus leisti į veną. Vyras daug metų pats sėklina. Kartais vasarą, kai Deimantui laukuose darbymetis, ir aš tai darau“, – pasakoja ji.

Dirbti ūkio darbus nevengia ir ūkininkų vaikai. Tėvai džiaugiasi, kad nuo mažų dienų prie ūkio darbų linkęs vyriausias sūnus Ričardas planuoja perimti verslą, antrasis – Justas KTU mokosi automatikos ir valdymo. Nors jam kompiuteriai rūpi labiau už ūkininkavimą, iškilus problemų su robotais, tėvai kreipiasi į jį. Jauniausi dvyniai Simas ir Greta taip pat talkina. „Jau galime keliauti, atostogauti. Vaikai viską padaro, o dar kai technologijos leidžia jungtis per nuotolį ir išsiaiškinti – viskas einasi sklandžiai“,– sako Jolita ir prisimina, kad atėjusi į Deimanto tėvų namus sakiusi karvių gyvenime nemelš, o dabar džiaugiasi, kad nereikia Maximos kasoj sėdėti.

Su Konsultavimo tarnyba nuo ūkininkavimo pradžios

Konsultavimo tarnybos paslaugomis ūkininkai pradėjo naudotis nuo ūkininkavimo pradžios – 2000-ųjų. „Pradėjome nuo supaprastintos buhalterinės apskaitos. Kai Vilmutė (red. Vilma Kazlauskienė, Prienų r. biuro buhalterinės apskaitos konsultantė) buvo dekrete, apskaitą tvarkė kita konsultantė. Jos žino visus niuansus. Žiūriu – kiti samdosi buhalterius, bet jie – ne ūkio buhalteriai, ten kitaip. Viena pažįstama firmos buhalterė, gavusi, kaip ji sakė, ūkininką, pripažino, kad buhalterija visai kitokia. Pati kažkada žurnaliukus paišiau, ale mane nervai ima, nelabai susigaudau. Konsultantai žino programas, reikalavimus, o pats padarysi kokią klaidą, tai paskui bėdos turėsi. Kažkada pačią pirmąją sąskaitą išrašiau ir man 2 ct neatitiko, tai iš proto ėjau“, – konsultantų teikiamų paslaugų privalumus akcentuoja biuro klientė.

Konsultavimo tarnybos gyvulininkystės ekspertas Vytas Gudaitis tyrė karvių veršingumą, kai ūkyje buvo samdomų darbuotojų, darbų saugos specialistas Saulius Kavaliauskas sutvarkė reikalingus darbų saugos dokumentus. Biure  buvo parengti ir sėkmingai įgyvendinti 8 verslo projektai ES paramai gauti. Tręšimo planai, ūkyje reikalingi žurnalai, dirvožemio tyrimai – tai vis Konsultavimo tarnybos Prienų r. biuro suteiktos paslaugos. „Pasiskambiname, kalbamės tiesiai šviesiai, drąsiai. Žinai, kad visada atsakys, viskas tvarkoj, ko reikia, greitai persiunčia. Tų sąskaitų pundas.  Apmokėjai – neapmokėjai. Rūpesčiu pasidalinus su darbą išmanančiais – daug ramiau“, – pripažino Jolita.

Žemės ūkio konsultavimo tarnybos informacija