Nuodingas „girtas” medus. Kokias atvejais bitės jį pagamina

Asociatyvi nuotr. Asociatyvi nuotr.

Medaus sudėtyje yra daug naudingų fermentų ir aminorūgščių, antioksidantų, mineralų, vitaminų, cukraus. Tačiau nors ir nedažnai, pasitaiko ir nuodingas toksiškas medus, nuo senovės turintis pavadinimą "girtas medus" arba “pasiutęs medus”, sukeliantis lengvus ir vidutinius apsinuodijimus, apsvaigimus ir haliucinacijas. 

Apsinuodijimai gali nutikti suvartojus nuo 20 iki 100 g tokio nuodingo medaus. “Girtuoju” jį vadina todėl, kad apsinuodijimo požymiai labai panašūs į vidutinio ir stipraus alkoholinio apsvaigimo simptomus. 

Pagrindinė priežastys, dėl kurios medus darosi nuodingas ir toksiškas žmonėms, yra tame, kad bitės surenka žiedadulkes ir nektarą nuo tam tikrų augalų, kurie išskiria daug toksiškų cheminių medžiagų – neurotoksinų, sukeliančių žmonėms girtumą ir kitus apsinuodijimus. Pačioms bitėms šie augalai ir neurotoksinai poveikio nedaro. 

Nuo kokių augalų būna "girtas" nuodingas medus

Pirmiausia tai augantys Lietuvoje erikinių šeimos augalai ir jai priklausantys viržinių genties augalai: tradicinis lietuviškas gailis bei atkeliavę iš Pietų rododendrai, auginami soduose ir gėlynuose. Būtent gailis ir rododendras išskiria svaiginančius neurotoksinus. Užsienyje, saulėtoje Azijoje, šį sąrašą papildo azalijos ir kalnų lauras. 

Jeigu vietovėje auga labai mažai kitų žiedų ir augalų be neurotoksinų, bet dominuoja erikiniai (gailiai, rododendrai), tuomet bitės, neturėdamos kito pasirinkimo, renka nektarą nuo minėtų erikinių augalų ir gamina “girtą” medų. 

Gailis savaime yra “narkotinis" svaiginantis augalas. Vien prisiuosčius jo baltų žiedelių, žydinčių gegužę-liepą, žmogus gali smarkiai apsvaigti. Svaigulys jaučiasi netgi praėjus saulėtą dieną per pelkę, kurioje mėgsta augti gailiai. Išgėrus gailio arbatos arba įkvėpus džiovintų gailių dūmų, galima, liaudiškai tariant, “užkaifuoti”. Senovėje gailio dūmus savo ritualuose visada naudojo Lietuvos raganiai ir raganos. 

Gailio medus veikia svaiginančiai tik tuomet, jei yra labai šviežias. Po ilgalaikio laikymo susicukravusiame gailio meduje toksinių medžiagų kiekis smarkiai sumažėja, nes jos yra lakios ir pasišalina pačios. Neutralizuoti šviežią gailio medų galima jį verdant. 

Rododendras į Lietuvą pateko iš Pietvakarių Azijos ir Pietų Europos. Dažnai auginamas mūsų krašte kaip dekoratyvinis augalas. Neurotoksinų kiekis rododendruose yra didelis. 

Svaiginančio poveikio “girtas” medus gali būti netyčia importuotas iš Nepalo ir Turkijos, kur gamtoje gausiai auga rododendrai ir kiti viržių genties augalai. Beje, „girtas medus“ yra viena brangiausių medaus rūšių kai kuriose šalyse. Nepale vietiniai gyventojai rizikuoja gyvybe, ieškodami svaiginančio poveikio medaus, kurį galima rasti tik pavojingų uolų viršūnėse laukinių bičių lizduose. Taip yra dėl to, kad tam tikruose socialiniuose luomuose yra tokio produkto paklausa, nes jis turi haliucinogeninį poveikį ir yra vartojamas kaip narkotikas.

Kaip nustatyti, kad medus nuodingas

Išoriškai "girtas" medus nesiskiria nuo gero klasikinio medaus. Bet patyręs medaus žinovas sugeba atskirti nuodingą medų pagal specifinį kvapą – jaučiasi deginto cukraus kvapas. Galimai taip kvepia neurotoksinai ir kita toksinė medžiaga – andrometodoksino gliukozidas. 

Nuodingo medaus poveikis žmogaus organizmui

Akivaizdus apsinuodijimo toksišku medumi požymiai: pakilusi temperatūra, pykinimas, vėmimas, svaigulys, išsiplėtę akių vyzdžiai, silpnumas, sąmonės praradimas, traukuliai, širdies aritmija, regos pablogėjimas, dilgčiojimas burnoje ir gerklėje. Apsinuodijimai “girtu" medumi daugiausia būna tik lengvi ir vidutiniai, jie – nėra mirtini. 

Kitos nuodingo medaus priežastys

Medus taip pat gali tapti toksiškas dėl rūgimo, tai dažniausiai atsitinka su vadinamuoju „nesubrendusiu medumi“. Taip atsitinka, kai medus paimamas anksčiau laiko – jam nesubrendus, o vandens kiekis jame išlieka per didelis. Nesubrendęs medus pradeda gesti po vieno ar dviejų mėnesių, tai pasireiškia putojimu, rūgimu. Tokio medaus naudojimas kenkia sveikatai.

Kita priežastis - bitės apsinuodija insekticidais ir pesticidais, naudojamais žemės ūkio laukuose ir aplink juos, ir šios cheminės medžiagos gali patekti į bičių gaminamą medų. Medus, kurį bitės surinko prie oro uostų, karinių poligonų, radioaktyviosios taršos zonose, šalia judrių greitkelių taip pat gali būti toksiškas.

Nors pesticidų kiekis meduje paprastai nėra toks didelis, kad turėtų rimtą poveikį žmonių sveikatai, patys pesticidai gali būti kenksmingi bitėms ir dažnai baigiasi visiška avilio mirtimi.

Video