Šiandien (gruodžio 5 d.) minima pasaulinė dirvožemio diena. Lietuvos dirvožemininkų draugijos pirmininkas Jonas Volungevičius teigia, kad Lietuvoje aktualiausios dirvožemio problemos yra organinės anglies kiekio mažėjimas, dirvožemio erozija, jo suslėgimas ir dirvožemio biologinės įvairovės mažėjimas. Vienas iš būdų gerinti situaciją – taikyti neariminę žemdirbystę, ypač kalvotose agrarinėse aukštumose.

„Erozijos veikimas aktualus visoje Lietuvoje, kur tik yra ariami dirvožemiai. Labiausiai ji, ypač vėjo, atsiskleidžia žiemos metu. Tuomet labai aiškiai matosi parudavęs sniegas tuose regionuose, kuriuose yra apsnigti suarti laukai. Tai rodo, kad vyksta labai intensyvus pustymas, kuris dar labiau suintensyvėja besniegėmis žiemomis“, –  teigia pašnekovas. 

Pasak jo, pagrindinė priežastis yra, kai neįsėjami tarpiniai pasėliai, o žiemai paliekamas plikas suartas dirvožemis.

„Kalbant apie biologinę įvairovę, jeigu norime, kad dirvožemis gerai funkcionuotų, ir pats iš savęs teiktų tą gyvybę, derlingumą, o mums reikėtų įnešti kuo mažiau mineralinių ar organinių trąšų, turėtume užtikrinti, kad dirvožemio biologinę įvairovę sudarytų ne tik bakterijų populiacija, bet ir įvairiausių kitų organizmų ir dirvožemio grybų populiacijos, –  aiškina dirvožemininkas J. Volungevičius. –  Jeigu jos bus gausios, dirvožemyje patikimai vyks humifikacijos procesai, gausės kokybiškų humuso rūgščių ir kitų stabilių organinių medžiagų. Tai leis mažinti įvairių trąšų naudojimą. Tačiau šiuo metu tokia tinkama biologinė įvairovė randama tik arba mažo intensyvumo ūkiuose, arba ten, kur naudojama neariminė žemdirbystė. Yra ūkininkų, kurie tą biologinę įvairovę yra labai puikiai suformavę.“

Pasak jo, neariminė žemdirbystė yra ateities žemdirbystės forma su sąlyga, jeigu valstybė sukurs tinkamus jos skatinimo finansinius instrumentus.

„Neariminė žemdirbystė yra aktualiausia aukštumose, kur reikia saugoti esamus dirvožemio organinės anglies likučius ir kovoti su dirvožemio erozija. Tačiau ji turi turėti valstybės palaikymą ir ilgalaikes tikslines dotacijas, kadangi neariminėje žemdirbystėje geri rezultatai pradeda rodytis tik praėjus dešimčiai-penkiolikai metų, o maksimumas pasiekiamas po dvidešimties metų“, –  aiškina dirvožemininkas.

Pasak jo, iš pradžių neariminės žemdirbystės laukuose suveši segetalinės bendrijos (mūsų vadinamos piktžolėmis), kol vyksta dirvožemio persitvarkymas. Todėl derlingumas iš pradžių krenta, bet atsistačius dirvožemio biologinei įvairovei, stipriai išauga. „Jeigu valstybė formuotų ilgalaikę tvaraus ūkininkavimo politiką, sukurtų tinkamus teisinius ir finansinius instrumentus, o ūkininkui, kuris pereina prie sveikos neariminės žemdirbystės, užtikrintų išmokų sistemą, kompensuojančią derliaus netekimą pereinamuoju laikotarpiu, tada neariminės žemdirbystės šalininkų, tikėtina, atsirastų daugiau“, – svarsto J. Volungevičius.

Tačiau ne visi laukia valstybės paramos. Dalis ūkininkų jau dabar rūpinasi ilgalaike dirvožemio būkle ir poveikiu aplinkai. Jau dvidešimt metų savo laukų neariantis ir jokių cheminių medžiagų nenaudojantis agronomas, šiuo metu vykstančio „Gero ūkininko“ čempionato komisijos narys Valentinas Genys sako: „Lietuvoje mūsų dirvožemis yra labai jaunas. Turėdamas galvoje, kad vyksta klimato kaita, kiekvienas ūkininkas privalo suprasti, kad ilgainiui tokiam dirvožemiui lemta degraduoti, o tai reiškia – jei toliau jį alinsime, pasmerksime savo anūkus badui. Natūraliai dirvožemis atsistato, bet nualintas jis pavargsta ir atsikurti užtrunka žymiai ilgiau, todėl mes privalome jam padėti, grąžinti skolą, kurią pasiėmėme. Rūpinimasis dirvožemiu, be abejonės, yra gero šiuolaikinio ūkininko bruožas“.

Dar vienas neariminės žemdirbystės puoselėtojas – ūkininkas Vytautas Miliškevičius. Jis šią technologiją naudoja dar tik kelerius metus, palaipsniui atsisako cheminių medžiagų. 

Šis ūkininkas dirvožemio sveikatą laiko vienu svarbiausių savo ūkininkavimo principų. Už taikomus gamtai palankius ūkininkavimo būdus V. Miliškevičiaus ūkis nominuotas vienu iš penkių „Gero ūkininko“ čempionato ambasadorių.