Ne retai vasaros laikotarpiu pastebimi invaziniai augalai ir ypač jų žiedynai gali pasirodyti gražūs, tačiau Aplinkos apsaugos departamentas atkreipia dėmesį – siekiant išsaugoti šalies laukinės augalijos įvairovę, invazines rūšis reikėtų naikinti. Taip pat invazinių augalų be leidimo neauginti, nedauginti ir nepardavinėti.   

Lietuvos gamtoje augalijos įvairovė yra ypatinga ir svarbi ekosistemų stabilumui bei gyvūnijos įvairovei. Tačiau ši įvairovė dažnai gali būti sutrikdoma išplitus invaziniams augalams, kurie atvežami iš kitų šalių, kaip dekoratyviniai augalai, arba patenka su kitomis žemės ūkio kultūromis – grūdais, sėklomis, pašarais ir kt. Taip pat vis dar pasitaiko, kad žmonės, besigrožėdami invaziniais augalais, juos augina ar užsiima jų prekyba.  

Vis didesnę grėsmę vietinėms rūšims kelia Lietuvoje plintantys invaziniai augalai, kurių gamtoje stipriai gausėja: gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), muilinė guboja (Gypsophila paniculata L.), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia), raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), tankiažiedė rūgštynė (Rumex confertus Willd), kanadinė rykštenė (Solidago canadensis), aukštoji ir didžioji rykštenės (S. altissima, S. gigantea), vienametė šiušelė (Erigeron annuus (L.) Pers.), bitinė sprigė (Impatiens grandulifera Royle), smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora DC.).

Taigi, kad išsaugotume šalies laukinės augalijos įvairovę, invazinėms rūšims svarbu neleisti plisti. Todėl gyvybingus invazinius augalus draudžiama be leidimo auginti, dauginti, parduoti ar kitaip naudoti. 

Šalyje paplitę invaziniai augalai 

Gausialiapiai lubinai plačiai paplitę visoje Lietuvoje, dažniausiai auga paupiuose, drėgnose vietose, paunksmėse. 

Ivaziniai lubinai didina azoto atsargas dirvožemyje, todėl tose vietose ima nykti pievų, smėlynų ir kitų buveinių augalų rūšys. Jie pasižymi gebėjimu greitai daugintis, prisitaikyti prie įvairių gamtinių sąlygų. Taip pat lubinų sėklos gyvybingos išlieka ilgai, todėl reikia būti atsargiems naudojant dirvožemį, kuriame jie auga. 

Muilinės gubojos gausūs sąžalynai dažiausiai sutinkami Lietuvos pajūryje tiek žemyninėje Baltijos pajūrio dalyje, tiek Kuršių nerijoje.  

Dėl tankių augalo sąžalynų pasikeičia bendrijų struktūra, pakinta smėlynams būdingų samanų danga. Muilinės gubojos sutvirtina vėjo pustomas kopas, todėl labai sumažėja retiems augalams, galintiems augti tik pustomame smėlyje, tinkamų buveinių plotai. Susidariusiuose sąžalynuose taip pat nelieka vietos kitiems atviruose smėlynuose ir judriame smėlyje gyvenantiems organizmams. 

Baltažiedė robinija, klaidingai vadinama akacija, auga beveik visoje Lietuvoje, bet ypač gausu Kuršių nerijoje, Kauno, Švėkšnos, Druskininkų parkuose. Šis medis dauginasi ir sėklomis, ir šaknų bei kelmų atžalomis. Atžalomis robinija per metus gali išplisti 20 metrų atstumu.

Tankiais sąžalynais augančios baltažiedės robinijos keičia dirvožemio cheminę sudėtį ir ten, kur jos auga, suveši nebūdingi azotamėgiai augalai. Dėl šios priežasties ypač kenčia smėlynų buveinės – jose ilgainiui išnyksta smėlynams būdingos rūšys.

Raukšlėtalapis erškėtis labiausiai paplitęs rytinėje ir pietrytinėje šalies dalyse, taip pat Baltijos pajūrio kopose. 

Raukšlėtalapiai erškėčiai išaugina ilgus šakniastiebius, dėl to sudaro didelius ir tankius sąžalynus. Jie neigiamai veikia vietinius augalus, gyvūnus, bendrijas ir buveines, dėl jo išplitimo labai smarkiai sumažėja vietinių rūšių įvairovė.  

Visoje Lietuvoje taip pat gausiai paplitusios ivazinių rykštenių rūšys (kanadinė, aukštoji ir didžioji). Šie augalai gausiai sutinkami aplink miestus, gyvenvietes, apleistuose žemės ūkio paskirties plotuose, miškų pakraščiuose, pakelėse ar kitose atvirose vietovėse.  

Invazinės rykštenės išaugina itin daug šakniastiebių, sudaro tankius sąžalynus ir juose nebelieka vietos vietinėms augalų rūšims, ypač žoliniams, nyksta natūralios jų bendrijos, keičiasi ir mažėja ir gyvūnų rūšinė sudėtis bei visa ekosistema.  

Be to, iš dirvožemio jos paima daug daugiau maisto medžiagų nei vietiniai augalai, dėl to jis parūgštėja ir kai kurie kiti augalai jame ima skursti arba iš viso nebeauga.

Lietuvoje tankiažiedė rūgštynė yra plačiai paplitęs ir toliau plintantis invazinis augalas. Dabar rūšis aptinkama visoje šalyje, auga pievose, upių pakrantėse, pakelėse, miškų aikštelėse, palei geležinkelius, apleistuose dirbamuosiuose laukuose, dykvietėse.  

Įsikūrusios natūraliose arba pusiau natūraliose pievose, tankiažiedės rūgštynės stelbia vietinius, ypač žemaūgius, pievų augalus. Šis augalas menkina pievų ūkinę vertę, nes gyvuliai jų neėda.  

Vienametė šiušelė yra labai dažna ir aptinkama visoje Lietuvoje, ypač gausi pietinėje šalies dalyje. Dažniausiai įsikuria sausose ir vidutinio drėgnumo pievose, dykvietėse, apleistuose dirbamuosiuose laukuose, dirvonuose, pakelėse, ant geležinkelio pylimų, neretai auga miškų kirtavietėse, pamiškėse, upių pakrantėse.  

Vienametė šiušelė yra ekologiškai plastiška rūšis, lengvai prisitaikanti prie įvairių aplinkos sąlygų. Daugiausiai žalos pridaro pievų bendrijoms. Šis augalas konkuruoja su vietiniais, ypač sausoms pievų buveinėms būdingais augalais. 

Bitinės sprigės Lietuvoje aptinkamos vandens telkinių pakrantėse sudaro labai didelius ir tankius sąžalynus, kurie neretai driekiasi kelis ar net keliolika kilometrų, todėl buveinėse sumažėja vietinių augalų rūšių įvairovė, keičiasi vertingų aukštųjų žolynų, aliuvinių miškų ir kitų buveinių sudėtis. Susidarius tankiems sąžalynams vandens telkinių pakrantėse, suintensyvėja krantų erozija, gerokai paspartėja vandens eutrofikacija.  

Smulkiažiedė sprigė plačiai paplitusi visoje šalyje ir yra vienas iš dažniausių miškuose aptinkamų invazinių augalų. Šių augalų dažnai aptinkama paupių krūmynuose, patvoriuose, dykvietėse, soduose. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia rūšimi. 

Invazinių augalų naikinimas 

Kad sumažinti invazinių augalų plitimą yra imamasi įvairių priemonių. Tai gali būti mechaninis šalinimas, cheminės medžiagos, augalų iškasimas ar nupjovimas tam palankiausiu metu (kai augalas nespėja subrandinti sėklų).  

Kartais išnaikinti visų tam tikros rūšies individų būna neįmanoma, todėl vietoje naikinimo imamasi kontroliuoti jų populiacijas, kad invaziniai augalai padarytų kiek įmanoma mažiau žalos. 

Invazinių augalų Lietuvoje sąrašai: 

Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašas  

 Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašas 

Atsakomybė  

Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų.   

Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800–1500 eurų bauda.