Spalio mėnuo paslaptingai ramus, dosnus ir nenuspėjamai aikštingas. Spalio 19 dienos rytą medyje prie namo švilpavo varnėnai. Negalėjau tuo patikėti – matyt, atskrido atsisveikinti… Dzūkai nuėmė derlių, susandėliavo, supakavo, perteklių pardavė ir metas švęsti. Nuo seno ruduo – vestuvių metas, tik gaila, kad sodybos ištuštėjo ir švęsti nebėra kam.

Soduose dar kabo nenuskinti ir vėjo nenukrėsti obuoliai. Miškuose spanguolės jau slepiasi samanose, dar galima rasti bruknių kekę, tačiau putinų ir šermukšnių uogos šypsosi visu savo grožiu, savo tikra gyvenimo džiaugsmo spalva džiugina širdį, o lazdynų riešutai išbyrėjo seniai, juos žiemai susikrovė pelės, kėkštai ir kiti Dievo sutvėrimai. Gilių gausa stebina. Jas šveičia kas netingi, sotus metas miško gyvūnijai.

Šis ruduo pateikė siurprizą: dar spalio 20 d. iš miško dzūkai eidavo namo pilnomis baravykų, makavykų ir žaliuokių pintinėmis. Gamta duoda viską, imk, žmogau, valgyk, džiaukis ir būk žmogumi. Miškuose nutilo tauriųjų elnių ir briedžių patinų balsai, didysis vestuvių metas baigėsi, tačiau spalio 22 d. Varčios miške dar baubė keletas pribręstančių tauriojo elnio patinų. Matyt, yra likusių neapvaisintų patelių ir tai gamtoje normalu. Brandūs patinai grįžo į žiemojimo vietas, tapo slapukais, mažai vaikšto, daug ėda, mat reikia atgauti jėgas, užsigydyti žaizdas. Rujos metu patinai gali numesti iki 20 procentų svorio, meilės reikalai visada visiems kainuoja.

Patelės jau susibūrė į rudeninius būrius, kartu vaikštinėja ir jauni patinukai, kurie daužosi rageliais, sportuoja, ruošiasi rimtoms kovoms. Tačiau miškuose atsirado paslaptingas garsas, primenantis šnarpštimą, kriokimą – prasidėjo danielių rujos metas. Gyvūnas dangiškai gražus, tačiau balselis nekoks… Briedžių ir stirninų subrendę patinai jau meta ragus, jaunimas juos mes gruodžio, sausio mėnesiais. Tokie gamtos dėsniai. Smagu vakarais prie viliojimo vietų stebėti dar bandančius prisikimšti pilvus barsukus ir mangutus. Dabar tokie apvalaini, liūliuojantys, negreiti, galima pavyti. Jie jaučiasi puikiai, mat kailių ir mėsos niekam nereikia, tai gyvena kaip Dievo užantyje. Valgo, kiek nori, daro, ką tik nori…

Tačiau ruduo turi kitą nesvietiškai gražų reiškinį, tai lapų kritimas. Pirmieji lapus nudažė klevai, beržai, kaštonai. Kiekvienas lapas vis kitoks, spalvų tokia įvairovė, kad daugeliui jų negaliu rasti net pavadinimo. Tylų vakarą smagu klausytis jų kritimo: tai primena žmogaus gyvenimą. Todėl ruduo daugeliui mūsų yra svarbus gyvenimo etapas, išskrendantys paukščiai, krintantys lapai, žiemai plūgu suraikyta žemė visada žmogų verčia susimąstyti apie gyvenimą. Žmogau, atverk akis ir širdį, džiaukis gyvenimu!

Medžioklėje, kaip medžioklėje. Spalio mėnesį prasideda medžioklių su varovais sezonas. Aš laikausi nuomonės, kad dar ankstoka, nes daug lapų ir žolės. Varyminės medžioklės visada suteikia daug žavesio, įspūdžių, formuoja santykius tarp žmonių ir šiaip smagus laiko praleidimas. Aplinkos ministerija leido sumedžioti 341 vilką, mat, pagal genetinius tyrimus, Lietuvoje gyvena 86 šeimos. Yra apskaičiuota, kad maksimalus vilkų šeimų skaičius gali būti 62. Tačiau aš netikiu, kad pavyks juos sumedžioti, nes praėjo didysis vilkų medžiojimo bumas. Yra nedaug medžiotojų, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, nes tam reikia žinių, vilkų gyvenimo būdo perpratimo, o tai reikalauja daug laiko ir išlaidų. Patys vilkai perpranta medžioklės būdus, socializuojasi, žodžiu, vyksta „katės ir pelės“ žaidimas. Be to, jie nevalgomi, o ir kailis tinka tik eksponavimui.

Politikoje kaip visada. Medžiotojai šernų ir plėšrūnų medžioklėje gali naudoti naktinio matymo taikiklius, įteisinti elektroninis medžioklės lapas ir elektroninis medžiotojo bilietas, stojimo į medžiotojus dokumentus būtina pateikti tik per e-policija sistemą. Viskas daroma lyg žmogaus labui, bet kartais išeina atvirkščiai, mat mūsų valdininkai labai dažnai pasijaučia dievais ir savaip interpretuoja įstatyminę bazę. Žvėris konstituciškai priklauso valstybei, tačiau panašu, kad valstybei šis turtas tampa visai neįdomus, gal per mažai čia mato pinigėlių. Panaikintas tauriųjų elnių sumedžiojimo limitas, jų šiuo metu Lietuvoje turėtų gyventi apie 95 tūkstančius, tačiau jie pasiskirstę labai netolygiai. Dzūkijoje, dalyje Suvalkijos ir pajūryje jų populiacijos yra stabilios ir optimalios. Kitur – aiškiai per didelės. Šiuo metu limituojamos tik vilkų ir briedžių medžioklės.

Aplinkos ministras viename viešame renginyje dėstė, kad nereikia jokių medžioklės lapų, nereikia jokių limitų, praktiškai nereikia jokios kontrolės. Valstybei jau nerūpi gyvūnų apskaita, kaimenės struktūra, jos kokybė ir įvertinimas, medžiotojų saugus elgesys. Gal ir gerai, tik valstybė sistemingai eina viena linija, bet kokia kaina nori žvėrių daromą žalą žemės ūkiui ir miškui užkrauti medžiotojų bendruomenei. Geras noras, jei nieko nekalbam apie įpareigojimą medžiotojams išlaikyti bet kurios medžiojamųjų žvėrių ir paukščių rūšies minimalią populiaciją. Taigi net minimali populiacija turės maitintis, darys žalą, o mano tvirtu įsitikinimu, ją turėtų atlyginti valstybė, o žemės ir miškų savininkai taip pat turėtų toleruoti žalą iki 10–15 procentų, nes, užsodindami ir užsėdami visas laisvas žemes, paėmė iš gyvūnų mitybinę bazę (maistą). Tačiau apie tai kalbama labai nenoriai. Žodžiu, medžiotojai, taupykit…

Dabar galima medžioti visus gyvūnus ir paukščius, kuriems nustatytas medžioklės terminas, išskyrus kiškius, kuriuos medžiosime nuo medžiotojams labai svarbios dienos, lapkričio 3 d., Šv. Huberto dienos. Tai tarptautinė medžiotojų šventė. Šią dieną medžiotojui privaloma švęsti, būtina apsilankyti bažnyčioje, pabendrauti, pagerbti sumedžiotus gyvūnus, prisiminti į amžinuosius medžioklės plotus išėjusius ginklo brolius ir seseris. Suprantama, kad šv. Hubertas nepyksta, jei truputį ir paišdykaujame, nes juk ir jo paties jaunystė buvo audringa… Taigi, geros Jums visiems šventės.

Nei plauko, nei tauko!

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas