Invazinių organizmų įvairovė didėja nesuvaldomai
Kiek prisimenu, pirmas rimtas invazinis gyvis pas mus buvo kolorado vabalas, kuris iš Š. Amerikos į Europą (Prancūziją) pateko dar 1922 m., o Lietuvoje pasirodė 1956 m. Dar mokantis septynmetėje mokykloje, už kiekvieną sugautą vabalą valdžia mokėjo po „chruščiovinį“ rublį. Tai buvo dideli tais laikais pinigai, jei neklystu – stilinė arbatos kainavo 2 kapeikas. Jei kinams buvo pavykę bent laikinai beveik išnaikinti grūdlesius paukščius (žvirblius), kol neįsitikino priešingu efektu, tai vajus (dabar sakoma akcija) su kolorado vabalu nepavyko. Iki šiol jį turime, nors yra įvairių priemonių savo sklypuose nuo jų apsaugoti bulves (pomidorus).
Mūsų šalyje išplitusios kanadinės audinės nukonkuravo vietinę europinę audinę. Pirmiausia jos pasirodė Nemuno žemupyje, pabėgusios iš Karaliaučiaus žvėrelių fermų. 1950 m. 37 kanadinės audinės buvo paleistos Utenos ir Zarasų r. Zoologinės praktikos metu 1969 m. Šuminų kaime, Būkos upėje kanadinės audinės jau gyveno. Dabar jos yra paskelbtos naikintinu gyvūnu ir, kas svarbu, jau nėra kaip svarbus ir gana brangus buvęs kailinis žvėrelis. Vėliau, dirbant Ignalinos žuvininkystės ūkyje, Dūkšte pakliuvusias į tinklus audines žvejai atiduodavo man ir aš už neišdirbtą nuluptą kailį „uždirbdavau“ pusę valdiško mėnesinio atlyginimo. Buvo laikai, kai apsukrūs lietuvaičiai iš kailinių žvėrelių, itin mangutų, galima sakyti subrakonieriautų – namus pasistatė.
O 1950 m. į mūsų šalies Biologijos instituto eksperimentinę bazę atleliavo Sosnovskio barštis. Reikia prisipažinti, kad prie jo papildomo išplitimo vos neprisidėjau ir aš asmeniškai. Prasidėjus Gorbačiovo „perestrojkai“, ruošiausi dirbti vieno „kolchozo“ pirmininko pavaduotoju gamybai. Spaudoje tuomet buvo visaip išliaupsintas Sosnovskio barštis, kaip esą labai vertinga pašarinė-silosinė daugiametė kultūra. Nuvažiavau į vieną Leningrado (Peterburgo) srities ūkį atsivežti jo sėklų, bet, lyg užburta, nuvykau per anksti, neapskaičiavęs, kad ten augalų vegetacija prasideda ženkliai vėliau, nei Lietuvoje, tad teko grįžti be sėklų. Bet ir be manęs Sosnovskio barštį dėl jo įspūdingos išvaizdos, didelio skėtinio žiedyno pastebėjo net gėlininkai, kurie savo darželiuose augino ir prisidėjo, kad šis invazinis augalas dar labiau ir greičiau išplistų. Stambus augalas gali subrandinti iki 100 tūkst. sėklų ir natūraliai išbarstyti jas 4 m spinduliu. Sunkiai sekasi naikinti šią kultūrą, nors ir skiriamos tam lėšos. Šalyje barščio plotai dabar siekia apie 5000 ha. Savivaldybės gavo lėšų tik daugiau nei 300 ha plotui, o mūsų rajono savivaldybė gavo lėšų sunaikinti tik 40 ha invazinio augalo.
Jau vėliau, po truputį klimatui šiltėjant ir prekiaujant iš pietų šalių atgabentais augalais vazonuose, pakliuvo Luzitaninis arionas. Pastebėtas 2008 m. netoli Kauno ir greitai išplito praktiškai po visą šalį. Plitimui labai prisideda paskutiniųjų metų šiltos žiemos. Savo valdų savininkai kai kuriose vietose tų šliužų renka vos ne kibirais. Teigiama, kad efektyvi priemonė prieš arionus yra antys – Indiškos bėgikės. Bet ar daug rasi sodiečių, laikančių antis, jei net vištas retai kas belaiko.
Truputi anksčiau, nuo 2002 m., kokiu tai būdu mūsų kaštonus užpuolė kaštoninė keršakandė. Net kai kurie dendrologai prognozavo, kad pas mus gali nelikti kaštonų. Bet prognozės nepasitvirtino, nežiūrint, kad kaštonų lapai būna stipriai pažeisti mini drugelių, bet medžiai ne tik ne žūva, bet ir prinokina normalaus dydžio kaštonus. Kandys, tiksliau jų vikšreliai, „minuodami“ kaštonų lapus veikia gana „gudriai“. Jie įsigali, kai kaštonas jau būna beveik užauginęs savo kaštonus, tad nurudavus pažeistiems lapams belieka tik subrandinti vaisiams. Turime palyginus „kultūringą“ invazinį padarėlį ir gana gražų mikrodrugelį, kuris tik mūsų akiai rudeniop palieka kaštonus neišvaizdžius.
Labiau „nepasisekė“ buksmedžiams, kur buksmedinis ugniukas grasina išnaikinti taip sodininkų mėgstamus buksmedžius. Pasirodęs tik 2014 m., ugniukas išplito visoje šalyje. Atrodo, buksmedžių laukia liūdnesnė situacija nei kaštonų. Kenkėjas taip sparčiai veisiasi ir plinta, kad buksmedžiai nesugeba atsilaikyti ir masiškai nyksta.
Visi minėti invaziniai organizmai, darantys žalą atskiroms rūšims, galimai mums yra niekis prieš kitą gyvį, kuris grasina tiesiogiai mums. Tai afrikinė klajoklinė erkė. Kasmet sparčiai didėja žmonių, susirgusių Laimo liga ir erkiniu encefalitu. Ir štai atsiranda dar pavojingesnė erkių rūšis. Ji jau pastebėta nuo 2023 m. gausiau šiltesnėje pietų Lietuvoje ir, manoma, kad yra atnešta migruojančių paukščių. Ta erkių rūšis paplitusi Pietų Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Ji yra bene stambiausia iš visų erkių, prisisiurbusi kraujo gali siekti iki 2 cm ilgio. Šios erkės perneša daugiau ligų nei vietinės, tarp jų ir itin pavojingą Krymo-Kongo hemoraginę karštligę (CCHF), kurios gydymui vaistai dar nėra atrasti.
Bet turime dar didesnę grėsmę, deja, ne iš gyvūnijos ar augalijos pasaulio, o iš didžiojo kaimyno dvikojų, kurie kariauja prieš Ukrainą daugiau nei trejus metus. Jei nuo minėtų gyvų organizmų dar galima kažkaip apsiginti, tai didžiojo kaimyno agresijos atveju be sąjungininkų pagalbos vargiai. Negelbėtų nei 5, nei 10 proc. šalies biudžeto, skirto gynybai. Kai Lietuva rodo pavyzdį, šalies gynybai skirdama didelius procentus, tai ir sąjungininkai, tikėkimės, agresijos atveju padės mums. Gerai, kad valdžios karo reikalų šulai pagaliau suprato, jog tankais ir „krokodilo dantimis“ šiuolaikiniame kare vargu ar apsiginsi, atgrasysi. Matome, kokiais neramiais laikais gyvename, kai visur pilna pavojų. Juos reikia mokėti įvertinti ir kaip nors neutralizuoti.
