„Jei pažiūrėsim į lietuviško nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, jame yra net trys vertybės, tiesiogiai susijusios su mišku. Viena iš jų – su grybavimu, tiesa, tik šilinių dzūkų. Bet grybauja juk visa Lietuva ir ši veikla net mums patiems nesuvokiant, labai stipriai įtakoja mūsų papročius, tradicijas ir kalbą bei atskleidžia mūsų vidinę kultūrinę įvairovę“, – socialiniame tinkle skelbia nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas“. 

„Pastaraisiais metais Gamtos tyrimų centras bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas mokslininkai Jurga Motiejūnaitė, Vita Džekčioriūtė, Ernestas Kutorga, Jonas Kasparavičius ir Reda Iršėnaitė atliko tyrimą visuose Lietuvos etnoregionuose (išskyrus Mažąją Lietuvą), kurio metu klausinėjo žmonių, kurie laikomi užkietėjusiais grybautojais apie jų pažįstamus grybus, grybavimo tradicijas ir grybų naudojimo būdus. 

Tyrimo tikslas: Lietuvos grybavimo bei grybų vartojimo tradicijų ištyrimas atsižvelgiant į etnokultūrinius ir biogeografinius bruožus bei pažvelgti į tradicijų išlikimą socialinių bei aplinkosauginių pokyčių kontekste. Tyrimas atskleidė kertinius aspektus apie lietuvių grybavimo įpročius ir regionų panašumus bei skirtumus“, – rašoma socialiniame tinkle.  

Atsiskleidė nuostabi, iki šiol nežinota įvairovė. Pradedant nuo kalbos. Tikriausiai ne vienas esat susidūrę su atveju, kai niekaip negalit susišnekėti su žmogumi, kilusiu iš kito regiono, kai kalbat apie kažkurią grybo rūšį? 

„Kai žemaitis beda pirštu į voveraitę ir sako „gaidelis“, o dzūkas trūkčioja pečiais ir sako „lepeška“, arba žemaitis vadina ūmėdes „pienėmis“, o visa likusi Lietuva tuo vardu vadina įvairius piengrybius? Arba karštus ginčus – ar čia šilbaravykis, ar makavykas ties rudkepuriu aksombaravykiu? O kur dar atvejai, kai vos per keliolika kilometrų vienas nuo kito nutolę kaimai tas pačias lepšes gali vadinti lepšėmis, ošekiniais ar paberžiais, arba lepšėmis, paberžiais, varnėkais ar juodzikiais. Yra dar ir specifinių posakių, susijusių su grybais: pavyzdžiui, žemaičiai sako „grybai tiltais auga“ (kai aptinka daug grybų), o dzūkai sako „žemė žydi“ (apie tokias dirvožemio aukšliagrybių augimo formas). 

Tyrėjams pavyko ištirti ir grybavimo proceso bei rastų gėrybių vartojimo aspektus. Pastebima, kad tarp tradicinių grybautojų nėra mados nuodytis grybais, nes mokosi jie grybavimo nuo vaikystės iš vyresnių šeimos narių ir nerenka nepažįstam grybų bei nebando jų atpažinti iš knygų ar programėlių. Maža to, yra labai konservatyvūs rinkdami grybus ir naujos grybų rūšys visai negreitai patenka ant jų stalo. 

Konservatyviausi yra dzūkai, kurie valgo visai mažai grybų rūšių, bet nelabai konservatyvumu atsilieka žemaičiai ir suvalkiečiai: žemaičiai net paragavę žvynabudžių, jų nerenka, nors skonis ir bus patikęs, o grybus, kurie nėra tokie jau sveiki valgyti (pilkosios meškutės) teberenka ir žemaičiai, ir suvalkiečiai, nes taip jau įpratę. Kad ir keista, bet konservatyvieji dzūkai bene daugiausiai grybų rūšių tebenaudoja gydymui, nors visokius negalavimus grybais gydo visų regionų žmonės, tiesa, dalis jų į gydomųjų grybų poveikį žiūri gana racionaliai, o kartais ir skeptiškai. 

Ir renkamų maistui bei gydymui grybų rūšių sudėtis etnoregionuose skiriasi, tiesa, daugiausiai priklausomai nuo vyraujančių miškų (suvalkiečių renkami grybai panašūs į šiaurinių aukštaičių, o dzūkų – į rytinių aukštaičių). Šiuo klausimu išsiskiria žemaičiai, nes jų renkamų grybų krepšelis nepanašus į jokio kito regiono“, – rašoma socialiniame tinkle.

Apklausos atskleidė ir visokių istorinių grybų naudojimo aspektų: ir kaip su tikrąja pintimi iš bažnyčios parnešdavo šventintą ugnį per Velykas, ir kaip su ja aprūkydavo bites per medkopį, ir kaip grybais šerdavo gyvulius (baltymingas pašarų priedas šiaip jau). Ir, žinoma, nebuvo žmogaus, kuris nebūtų minėjęs vaikiško džiaugsmo „šaudant“ ar „sprogdinant“ subrendusius kukurdvelkius.

Kiek mūsų tradiciniai grybautojai pažįsta grybus? Puikiai pažįsta tuos, kuriuos tradiciškai naudoja ir tuos, kurie pavojingi, pavyzdžiui, musmires bei tuos, kurie gali sugadinti visą grybautojo laimikį – aitriuosius pušynbaravykius ar aitrias ūmėdžių rūšis. Tiesa, tai nereiškia, kad jie skiria visas net ir renkamas grybų rūšis: visi raudonviršiai yra tik raudonviršiai, rudmėsės yra tik rudmėsės. Tiesa, labai panašius šilinius ir tikruosius kazlėkus dalis grybautojų vis tik skiria. O štai dzūkai išsiskiria iš kitų puikiai atskirdami visas tris baravykų rūšis. 

O kaip kiti grybai, kurių nevalgo ar kitaip nenaudoja? Deja, bet tradicinis Lietuvos grybautojas kitų grybų nepažįsta ir nelabai jais domisi. Parodžius nuotrauką grybo, kurio jie nerenka, tai paprastai bus „šungrybis“, „budė“, „esu matęs/mačiusi, bet niekaip nevadinu“. Apklausos parodė, kad grybų atpažinimui galioja klasikiniai, dar 1999 m. etnobiologijoje apibrėžti liaudiški organizmų pažinimo dėsniai: geriausiai atpažįstamos arba ekonomiškai naudingos rūšys, arba išskirtinės išvaizdos rūšys, arba žmogaus gyvenamose apylinkėse dažnos rūšys, o taip pat stambesnės rūšys (mažos yra tiesiog „nematomos“).

Galiausiai verta pabrėžti ir pačio grybavimo įpročių aspektą. Su šiuo klausimu panašumų jau buvo daugiau. Visuose etnoregionuose patyrę grybautojai sakė, kad žino, kada į mišką verta eiti, o kada nėra jokios prasmės. Visi turi „savo“ vietas, kurių niekam neatskleidžia. Tačiau beveik visus grybautojus bendri skausmai jungia. Netenkama „savo“ vietų: „atėjau į savo vietą (arba kaip sakoma Dzūkijoje - grybijaitę), o jos nebėra – iškirsta“. 

Besaikis miškų kirtimas tai ne tik žala gamtai, bet ir žala mūsų tradicinei kultūrai, nematerialiam paveldui, viena iš kurio vertybių yra grybavimo tradicijos, primena „Sengirės fondas“.