Riešutautojai trina rankomis: riešutų šiemet bus. Jau begrybaudami ir uogaudami spėjo apsidairyti: lazdynai apkepę riešutais. 

Tik šiais laikais riešutai jau labiau domina suaugusiuosius nei vaikus: anksčiau vaikai labai norėdavo pariešutauti, tai buvęs vaikų darbas. 

„Mūs tėvukas nenorėdavo mūsų vestis riešutauti, nes šakas aplaužydavome. Labai rėkdavo, jei kokią šaką nulauždavome“, – pasakoja Nijolė nuo Rudaminos (Lazdijų rajonas). 

Ten augo begalės lazdynų, buvo įprasta kaip uogauti, grybauti, taip kasmet ir pariešutauti būtina. 

„Tėvukas buvo pasigaminęs tokį kablį, kad lazdynų šakas pasilenktų ir neaplaužytų“, – prisimena ji. 

Riešutai būdavo labai vertinami, jų vaikams liepdavo valgyti. „O gliaudėdavome paprastai: plaktukais darbuodavomės. Labai atsargiai. Jau išdžiovintus riešutus, į skudurėlį įvyniodavome ir su plaktuku tik kakšt ir kevalas trūkdavo. Nebuvo juk nieko kito išgalvota, kaip kad dabar“, – sako ji. 

Prisimena, jei koks susitraiškydavo, tai jau į atskirą indą dėdavo. „Močiutei. Ji į pyragus dėdavo tokių sutraiškytų riešutų“, – prisimena ji. O jie, vaikai, dar ir dantimis kokį riešutuką perkąsdavo, o jei kam nepavykdavo, tai vienas kitam sakydavo: „Sena boba be dantų, neįkanda riešutų“. 

Šiemet riešutais dosnūs lazdynai: už mėnesio jau bus galima riešutauti. Dzūkai dairos į lazdynus ir neatsigroži: jų daug, gražūs, tikisi, nesukirmys. „Riešutukai kaip pautukai“, – humoro nestokoja dzūkai. Tiesa, riešutų gausa pranašauja ne itin gerus dalykus: šlapią rudenį, menką bulvių derlių.