Efektyvumo reikia, bet ne dviejų perteklinių ministerijų

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) sveikina Vyriausybės iniciatyvą steigti Regionų ministeriją, tačiau pabrėžia, kad vietoje naujos biurokratinės struktūros kur kas naudingiau būtų peržiūrėti visą valdymo modelį ir apsvarstyti galimybę apjungti nepakankamai efektyvias Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas. Anot LJŪJS, tokio žingsnio tikslas – apjungti tarpusavyje susijusias funkcijas bei teikti realią pagalbą regionų žmonėms.

Regionų problemos: nepakankamas valdžios dėmesys ir didėjanti atskirtis

Per pastaruosius dešimtmečius būtent regionuose trūko nuoseklios politikos ir pakankamo valdžios dėmesio. Iš kaimiškų vietovių pasitraukė didelė dalis gyventojų, smulkiųjų verslų, viešųjų įstaigų, o tai užtikrino ūkių didėjimą ir didelių žemės teritorijų koncentraciją. Per susijusius fizinius ir juridinius asmenis apeidami 500 ha žemės įsigijimo ribojimą, jie užsitikrino dar didesnę rinkos galią. Tuo tarpu Europos Sąjungos milijardinės investicijos, skirtos kaimo vietovių plėtrai, dažnu atveju atiteko tiems patiems stambiems rinkos žaidėjams. Skaičiai rodo, kad 20 proc. ūkinių subjektų gauna apie 80 proc. žemės ūkiui skirto biudžeto, o 80 proc. smulkiųjų – tik simbolinius asignavimus. Dėl neveikiančio žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo, apie 4 tūkstančiai susietų stambių ūkių ir toliau plečiasi, o daugiau kaip 100 tūkstančių smulkesnių šeimos ūkių lieka konkurencinėje atskirtyje.

Kodėl verta jungti Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas?

Efektyvesnis valdymas. Šiuo metu tarp dviejų atskirų ministerijų (Aplinkos ir Žemės ūkio) dažnai kyla kompetencijų persidengimai ir biurokratinis nesusikalbėjimas. Tai stabdo projektus ir investicijas regionuose, o ūkininkams bei vietos bendruomenėms sukelia perteklinių sunkumų.

Vieninga politika kaimui ir aplinkai

Daugelyje Europos Sąjungos šalių esama pavyzdžių, kai aplinkosauga ir žemės ūkis tvarkomi bendrai arba glaudžiai koordinuojant veiklą:

Danija turi „Maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės“ srities valdymą, kuris glaudžiai bendradarbiauja su aplinkos apsaugos sritimi. Taip užtikrinama, kad aplinkosaugos tikslai neprieštarautų žemdirbių poreikiams, o sprendimai būtų priimami operatyviai.

Airija aktyviai koordinuoja žemės ūkio, gamtos išteklių ir kaimiškųjų bendruomenių poreikius, integruodama įvairius finansavimo šaltinius. Tokiu būdu efektyviai paskirstoma parama ir aplinkosaugos, ir žemės ūkio priemonėms.

Lenkija yra užsitikrinusi tvirtas žemės ūkio ir aplinkosaugos politikos priemones, kurios derinamos per vieną strateginį planą, siekiant riboti žemės koncentraciją ir užtikrinti atsakingą gamtos išteklių naudojimą.

Mažesnės išlaidos valstybės biudžetui

Užuot išlaikius dvi dideles ministerijas, dalį lėšų, skirtų biurokratinio aparato išlaikymui, būtų galima nukreipti tiesiogiai regionams – infrastruktūrai, jaunųjų ūkininkų paramos programoms ar aplinkosauginiams projektams.

Nuoseklesnė regionų politika

Vieningas valdymas padėtų sukurti integruotą požiūrį į regioninę plėtrą, aplinkosaugą bei agrarinę veiklą, sumažintų administracinę naštą ir užtikrintų aiškesnes sąlygas gyventojams, smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams bei verslui.

Nauja ministerija – daugiau darbo vietų ar galimybė pokyčiams?

LJŪJS pritaria Regionų ministerijos idėjai, jeigu naujoji institucija iš tikrųjų išspręstų chroniškas regionų problemas, o ne taptų dar vienu politiniu instrumentu.

Maži ūkiai ir stambūs žaidėjai

Šiuo metu apie 4 tūkstančiai susietų stambiųjų ūkių turi reikšmingą įtaką tiek politiniu, tiek regioniniu lygmeniu. Dėl savo ekonominės galios jie gali greitai reaguoti į sprendimus, neatitinkančius jų asmeninių interesų – organizuoti protestus, daryti spaudimą politikams ir net demonstruoti jėgą su už ES paramą įsigyta modernia technika. Tačiau ši įtaka dažnai orientuota į siauros grupės naudą, o viešasis interesas – regionų plėtra, jaunųjų ūkininkų ir smulkiųjų bei vidutinių šeimos verslų galimybės – lieka antrame plane. Tuo tarpu jauniesiems ūkininkams ir šeimos verslams dažnai trūksta ne tik finansinių išteklių, bet ir galimybės būti išgirstiems politiniame sprendimų priėmimo procese.

Reali pagalba regionams

Kad nauja ministerija nesukurtų perteklinės biurokratijos, ji turėtų aiškiai perimti abiejų esamų ministerijų funkcijas: aplinkosaugos reguliavimą, žemės ūkio politiką ir tikslinę paramą kaimui bei bendruomenėms.

Sodų bendrijų ir kaimo infrastruktūros dilema
Nors regionų atskirties mažinimui ES finansavimas skiriamas gausiai, iki šiol trūksta realių investicijų į sodų bendrijų ir kitų kaimo vietovių infrastruktūrą – daugybė žmonių šiose vietovėse neturi pagrindinių patogumų, tokių kaip centralizuotas vandens tiekimas ar nuotekų šalinimo sistemos.

LJŪJS pozicija ir raginimai

Vienas valdymo centras, o ne trys ministerijos. Vietoje atskiros Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų steigti bendrą, efektyviai veikiantį institucijų junginį, kartu pritaikant ir Regionų ministerijos koncepciją.

Mažiau biurokratijos – daugiau rezultato. Naujasis valdymo modelis turėtų koncentruotis į realius sprendimus regionų žmonėms, investicijų sklaidą bei ūkininkams taikomas sąlygas, o ne popierines ataskaitas.

Lygesnės galimybės visiems ūkiams. Siekiant stabdyti žemės koncentraciją, būtina griežčiau taikyti susietumo principus bei pirmenybę teikti tiems, kurie iki šiol negavo pakankamos paramos.

Investicijos į viešąją infrastruktūrą. Prioritetu turėtų tapti kaimiškų teritorijų patrauklumo didinimas, užtikrinant prieinamą infrastruktūrą, viešąsias paslaugas ir darbo vietų kūrimą jaunimui bei šeimoms.

Vieninga politika aplinkosaugos, žemės ūkio ir regioninės plėtros srityse

Tvari gamta ir stiprūs regionai gali egzistuoti greta vieni kitų, jei funkcijų dalybos yra logiškos ir suderintos viename administraciniame lygmenyje.